Joniškietės namuose gimsta nykštukai

Nė vieno nėra vienodo

Praeivių, paskendusių kasdienybėje ir skubančių su reikalais Vilniaus gatve dėmesį netikėtai patraukia Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos skaityklos languose pūpsantys, ilgomis nulinkusiomis kepurėmis pasipuošę barzdoti nykštukai. Akimirką žmogus stabteli, nusišypso, sulėtina žingsnį, akimis nulydėdamas ant kiekvienos palangės jo laukiantį vis kitą dailų kalėdinių švenčių kvieslį, Kalėdų Senelio palydovą.

Visas pulkas nykštukų – tai joniškietės Birutės Stankienės rankų darbas. Nė vieno nerasi tokio pat, vienodo. Tai kepurė ilgesnė, tai trumpesnė, ryški, o galbūt blausesnės, paslaptingesnės temstančio dangaus mėlynumo, miško sodriai žalios paklotės ar pilko debesies spalvos, vienų kelnės ilgos ir išsipūtusios, lyg jų šeimininkas būtų gerokai „pavalgantis“, kitų kelnytės trumpesnės, nesiekiančios čiurnų. Visi aprengti švarkeliais, liemenėmis, su kailinėmis arba neįprastai garbanotų, banguotų siūlų barzdelėmis. Iš po kepurių vos kyšo nosys, pačios kepuraitės puoštos burbuliukais, blizgučiais, dirbtinėmis rožytėmis, tikrais kankorėžiais, kaspinėliais. Kai kurie nykštukai su akutėmis, kiti – be jų, lyg pasislėpę, nenorintys tiesiai spoksoti. Daliai jų kūrėja į rankas įdėjo širdeles. Vieni nykštukai – berniukai, kitos nykštukės – mergaitės, aprengtos suknelėmis, su pintomis ilgomis kasytėmis.

Pastūmėjo vienas specialus užsakymas

Kiek užtrunka vieną nykštuką pasiūti, Birutė Stankienė negalėtų pasakyti, nes paprastai daromos detalės keliems egzemplioriams. Vyras, prisidėdamas prie šios gamybos, paruošia medines kojytes, kūno karkasui išlankstyti naudojamos vielos, jų taip pat reikia prikarpyti dalimis. Kūnelis prikišamas sintepono, atskirai siuvami arba neriami rūbeliai, gaminami batukai, kepurės, o kur dar visas dekoras...

Vieni nykštukai gal 20 centimetrų aukščio, kiti pusmetrio, o didžiausi – mažo vaiko ūgio.

Birutė Stankienė pasakoja siūti mėgusi nuo vaikystės. Bet įgijo pieno laborantės profesiją. Darbą pieninėje suderinti su vaikų auginimu buvo sudėtinga, kaip tyčia kaimynė pakvietė ateiti dirbti į geležinkelį. „Paklausiau jos ir patiko. Dabar jau 34 metus ten dirbu, baigiau geležinkelininko specialybę kolegijoje. Per tą laiką keitėsi ir pareigos, ir kolegų būrys. Daugiausia vienu metu dirbome 17 žmonių, dabar penkiese. Buvau Joniškio stoties budėtoja, krovinių priėmėja, komercijos agentė“, – pasakoja pašnekovė. Darbas jai patinka, tačiau laisvomis dienomis norėjosi kažkuo, kas teiktų malonumą. Taip moteris naujai atradau siuvimą.

Bene didžiausią impulsą siūti nykštukus moteris gavo po vieno specialaus užsakymo įstaigai, dirbančiai su neįgaliais vaikais. Reikėjo pasiūti 22 emocines lėles-pirštines, su kuriomis, užsimovus ant rankų, galima vaidinti. Atlikdama šį darbą moteris įsigijo individualios veiklos pažymėjimą, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi.

Parduoda internetu

Pamačiusi anytos kūrinius, marti Džordana parodė draugei, paskui kitai. Iš pradžių norinčių įsigyti nykštukų buvo tarp pažįstamų. Vėliau Džordana socialiniame tinkle sukūrė specialų šių siūtų nykštukų ir kitų kalėdinių dekoracijų puslapį „HandMade toys“. Ten moterys deda nufotografuotus naujausius darbus: nykštukus, kalėdines dekoracijas-eglutes, sukurtas iš gyvų eglių, kėnių, tujų šakų, puoštų žaisliukais, juostelėmis. Eksperimentuojant paaiškėjo, kad itin paprastas miniatiūrinis nykštukas – tik kepurytė su galvyte, pridėjus virvelę gali tapti eglutės žaisliuku, o didesnis nykštuko batas atstoja kalėdinę dovanų kojinę.

Nykštukų įsigyja ir įstaigos, ir pavieniai žmonės, šeimos, norinčios papuošti savo namus arba kam nors padovanoti. Nykštukai važiuoja ne tik po Joniškio rajoną, bet ir į Akmenę, Klaipėdą, Vilnių, artimesnius Latvijos rajonus, išskrido į Škotiją.

B. Stankienė iki šiol nedalyvavo jokioje parodoje ar mugėje, o prie parodos Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje prisidėjo gera kaimynė, apie gražiadarbės nykštukus prasitarusi bibliotekininkėms.

Skrastas.lt