Judėjimas nėra pasirinkimas: mokslininkai įspėja apie pavojingą fizinio neaktyvumo ribą

Apie tai, ar fizinis aktyvumas šiandien yra tik mada, ar vis dėlto evoliuciškai būtinas žmogaus poreikis, prof. A. Emeljanovas kartu su medicinos studentu Matu Pileičiku kalbėjo Superpaskaitoje. Kaip pažymi pranešėjai, klausimas iš tiesų yra retorinis – tačiau atsakymas į jį atsiskleidžia tik pažvelgus į šiandieninius duomenis, mūsų įpročius ir jų poveikį sveikatai.

Ar tikrai reikia 10 tūkst. žingsnių?

Vienas dažniausiai girdimų patarimų apie fizinį aktyvumą – kasdien nueiti 10 tūkst. žingsnių. Vis dėlto, anot prof. A. Emeljanovo, šis skaičius labiau susijęs su marketingu nei su mokslu: „10 tūkstančių žingsnių yra daugiau marketinginis mitas, kilęs iš Japonijos reklamos kampanijos, nors pats principas skatinti judėjimą – teisingas.“

Profesorius pabrėžia, kad naujausi moksliniai tyrimai rodo kiek kitokią realybę: reikšmingą naudą sveikatai suteikia jau apie 7 tūkst. žingsnių per dieną. Tokį aktyvumą pasiekiantys žmonės net 47 proc. sumažina ankstyvos mirties riziką, taip pat reikšmingai mažėja širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir demencijos tikimybė. Vis dėlto vien vaikščioti nepakanka – svarbu įtraukti jėgos, tempimo bei aerobinius pratimus, kurie palaiko visapusišką organizmo funkcionavimą.

Sveikata – daugiau nei ligos nebuvimas

Kalbant apie fizinį aktyvumą, svarbu išplėsti ir pačios sveikatos sampratą. Šiandien ji nebegali būti suprantama vien kaip fizinių simptomų nebuvimas. „Tai yra visiška fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne vien ligos nebuvimas“, – primena M. Pileičikas. 

Anot studento, tai reiškia, kad sveikas žmogus yra tas, kuris ne tik nejaučia fizinio skausmo, bet ir jaučiasi emociškai stabilus, turi kokybiškus santykius, yra patenkintas savo kasdienybe. Tokiame kontekste fizinis aktyvumas tampa ne atskira veikla, o viena iš esminių visuminės gerovės sąlygų, darančių įtaką tiek nuotaikai, tiek socialiniam gyvenimui, tiek gebėjimui susikaupti.

Nuo Konstitucijos iki kasdienių įpročių

„Fizinis aktyvumas nėra tik asmeninis pasirinkimas, jis įtvirtintas ir valstybės lygmeniu. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą“, – teigia prof. A. Emeljanovas.

Tačiau, nepaisant šio principo, reali situacija kelia nerimą. Profesorius atkreipia dėmesį, kad Lietuvos jaunimo fizinis aktyvumas pastaraisiais metais sumažėjo, o tarptautiniuose kontekstuose šalis vis dažniau atsiduria tarp mažiau aktyvių. Tai ypač išryškėja Lietuvą lyginant su tokiomis valstybėmis kaip Suomija ar Japonija, kur fizinis aktyvumas yra natūrali kasdienybės dalis ir glaudžiai susijęs su aukštesne gyvenimo kokybe.
Kūnas reaguoja greičiau, nei manome

Vienas svarbiausių akcentų – tai, kaip greitai organizmas reaguoja į judėjimo trūkumą. „Net 25 metų žmogui pakanka kelių dienų nejudrumo, kad prasidėtų pirmieji raumenų atrofijos požymiai“, – įspėja prof. A. Emeljanovas.

Pasak jo, su raumenų nykimu susijusi sarkopenija ilgą laiką buvo laikoma vyresnio amžiaus problema, tačiau šiandien ji vis dažniau pastebima ir tarp jaunų žmonių. Sumažėjusi raumenų masė didina insulto, infarkto, vėžio riziką, be to, yra susijusi su didesne negalios tikimybe. Tai rodo, kad fizinio aktyvumo trūkumo pasekmės nėra tolima problema – jos atsiranda čia ir dabar.

Raumenys, mityba ir kasdieniai pasirinkimai

Kalbėdamas apie praktinius sprendimus, M. Pileičikas pabrėžia, kad fizinis aktyvumas negali būti atskirtas nuo mitybos. Norint išlaikyti ar stiprinti raumenis, būtinas pakankamas baltymų kiekis. Pasak jo, nesportuojančiam žmogui rekomenduojama suvartoti apie 1 gramą baltymų kilogramui kūno svorio, o fiziškai aktyviems ši norma didesnė.

Jis atkreipia dėmesį ir į augalinės mitybos iššūkius – augalinės kilmės baltymai dažnai turi ne tokią vertingą aminorūgščių sudėtį, todėl žmonėms, nevartojantiems gyvūninės kilmės produktų, gali būti sunkiau užtikrinti reikiamą kiekį. Tokiais atvejais rekomenduojama sąmoningai planuoti mitybą arba konsultuotis su specialistais.

Prognozės kelia nerimą

Fizinio neaktyvumo mastas jau dabar vertinamas kaip viena didžiausių visuomenės sveikatos problemų pasaulyje. „Iki 2030 metų dėl fizinio neaktyvumo pasaulyje atsiras apie 500 milijonų naujų ligų atvejų“, – įspėja prof. A. Emeljanovas.

Šios prognozės turi ne tik medicininį, bet ir ekonominį aspektą – skaičiuojama, kad gydymo išlaidos gali siekti šimtus milijardų dolerių. Be to, fizinis pasyvumas siejamas ne tik su širdies ir kraujagyslių ligomis, bet ir su sparčiai plintančiais psichikos sveikatos sutrikimais, tokiais kaip nerimas ar depresija. Tai dar kartą parodo, kad judėjimas tiesiogiai veikia ne tik kūną, bet ir emocinę būklę.

Kiek iš tiesų reikia judėti?

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vaikams kasdien skirti bent 60 minučių fiziniam aktyvumui, o suaugusiesiems – ne mažiau kaip 150 minučių per savaitę. Tačiau, kaip pabrėžia prof. A. Emeljanovas, šie skaičiai iš tiesų nėra tokie dideli, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – tai vos keliolika minučių per dieną.

Anot jo, svarbiausia yra nuoseklumas: nesvarbu, ar pasirenkamas vidutinio, ar didelio intensyvumo aktyvumas, judėjimas turi tapti kasdieniu įpročiu. Be to, bent du kartus per savaitę būtina įtraukti jėgos pratimus, kurie padeda išlaikyti raumenų masę ir bendrą organizmo funkcionalumą.

Abu pašnekovai sutaria, kad fizinis aktyvumas nėra trumpalaikė tendencija ar gyvenimo būdo pasirinkimas. Tai evoliuciškai susiformavęs poreikis, kurio ignoravimas neišvengiamai atsispindi mūsų sveikatoje. Kaip pabrėžia M. Pileičikas, net nedideli pokyčiai – reguliarus judėjimas, subalansuota mityba, sąmoningas požiūris į savo kūną – ilgainiui gali turėti esminę įtaką gyvenimo kokybei.

Autorė Gintarė Bidlauskienė

VU informacija