Ką mums davė Gyvūnų gerovės metai

Gilėjantis ruduo kužda, kad jau galima pradėti vertinti metų rezultatus. Žemdirbiai vertina užaugintą derlių – ar jis geresnis nei pernai, užpernai. O koks Gyvūnų gerovės metų derlius? Pasvarstykime apie tai kartu su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Gyvūnų gerovės ir sveikatingumo skyriaus patarėju Giedriumi BLEKAIČIU.

Daug apie tai kalbame, o kas yra gyvūnų gerovė?

Apibrėžimų yra įvairių, o pagal mūsų Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, tai – optimalus gyvūnų fiziologinių ir etologinių poreikių tenkinimas. Kitaip sakant, laikomiems gyvūnams reikia sudaryti sąlygas elgtis pagal prigimtį, kaip jiems įprasta natūralioje aplinkoje.

Kiekvienas turi savitų poreikių. Pavyzdžiui paukščiai: vienai rūšiai reikia kapstytis, kitai plaukti, trečiai ant šakos užšokti, dar kitai – turėti galimybę pasislėpti. Arba kiaulė: daug dešimtmečių ji auginama ūkiniame pastate, pasikeitė jau daug kartų, bet poreikis knisti išlikęs, nes jis tūkstantmečius užtikrino kiaulių išgyvenimą, tik knisdama kiaulė susirasdavo ėdesio. Kiaulė per karščius mielai gulėtų baloje įsiknisusi purve. Tvarte ją galime laikyti švarią ir sočią, tačiau būtina sudaryti sąlygas bent tenkinti fiziologinį poreikį knaisiotis, pakrimsti natūralaus šiaudo ar žolės.

Mokslas stebi gyvūnus ir aprašo, kokius pojūčius jie geba išreikšti. Galvijas jų parodo daugiau kaip 50. Kas geriau tą kalbą perpras, jei nei gyvūno šeimininkas? Geras laikytojas žino gyvūno poreikius. Tarkime, kodėl veršeliui reikia lakstyti? Taip vystosi jo raumenys. Tai žinodamas žmogus jo neuždarys ankštame garde, kuriame gyvūnas negali net apsisukti.

Deja, yra pavyzdžių, kai gyvūnus tenka konfiskuoti, nes savininkas nesugeba tenkinti elementarių fiziologinių poreikių – pašerti, pagirdyti, sausai pakreikti guolį. Ką jau kalbėti apie socialinį kontaktą su laikomu gyvūnu. Socializuotas ūkinis gyvūnas ar augintinis atpažįsta šeimininką, jį pasitinka, leidžiasi glostomas. Šuniukas pakviestas atbėga, skiria šeimininko balso tembrą, išgirsta pareinantį dar už durų, džiugiai reaguoja.

Erdvės tobulėti dar daug

Gyvūnų gerovės apsaugos sritis labai plati. Kasmet keliami vis siauresni, bet labai svarbūs klausimai. Dabar Europoje daug diskutuojama dėl gaidžiukų gaišinimo. Inkubuojant vištų dedeklių tėvinių pulkų kiaušinius atsiranda perteklinių gyvūnų: 50–60 proc. išsirita vištaitės, o likusieji – gaidžiukai, kurie netinkami auginti. Manoma, kad ES kasmet nugaišinama apie keli šimtai milijonų gaidžiukų.

Kai kurios šalys pastebėjo, kad COVID-19 pandemijos laikotarpiu padaugėjo smurto atvejų prieš gyvūnus augintinius. Padidėjusi žmogaus psichologinė įtampa prasiveržė agresija gyvūnams. Į tai atsižvelgdama Jungtinė Karalystė griežtina baudžiamąją atsakomybę – už žiaurų elgesį su gyvūnais numato įvesti iki 5 metų laisvės atėmimo bausmę... Žinoma, pirmiausia turėtų būti prevenciniai veiksmai, kad būtų išvengta žalos gyvūnams.

Itin daug erdvių tobulėjimui gyvūnų vežimo srityje. Yra siūlymų atsisakyti vežti jaunus gyvūnus, nes jie patiria didesnį stresą negu suaugę. Taip pat siūloma gyvūnų skerdimui nevežti ilgais atstumais, o skersti šalia laikymo vietų esančiose skerdyklose.

Daug diskusijų vyksta dėl narvuose laikomų vištų dedeklių, kitų gyvūnų rūšių. Europos piliečių iniciatyva „Narvų amžiaus pabaiga“ ragina atsisakyti gyvūnų laikymo narvuose. Priežiūra, sveikatingumo kontrolė tokiose laikymo sistemose žmogui patogi, tačiau gyvūnui visą gyvenimą praleisti metalo, betono konstrukcijoje – negerai. Ant metalinių grindų nepatogu stovėti. Tarkime, višta neturi galimybės pasikapstyti, jai užauga nagai, tada reikalingos dildės nagams trumpinti.

Mūsų Seimas svarsto siūlymą uždrausti auginti gyvūnus dėl kailių. Panaši piliečių iniciatyva registruota Europos Komisijoje (EK). Kailinių žvėrelių fermų skaičius kasmet mažėja. Šiam sektoriui dabar apskritai sudėtingas periodas dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos Azijos šalyse, kur didžiausia kailių rinka. Poreikis kailiams auginti gyvūnus yra sumažėjęs.

Iki 2023 m. pabaigos EK numatė peržiūrėti visą teisyną ir pateikti naujų teisėkūros iniciatyvų pasiūlymus. Gali būti, kad ateityje kils diskusijų ir dėl galvijų saitinės laikymo sistemos, nors ji būdinga tik mažesniųjų ūkių grupėje. Gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje varomoji jėga yra visuomenė, o teisės aktai neturi atsilikti nuo gyvenimo.

Turėtume pamažu atsisakyti šunų rišimo

Kodėl šuo neturi savo vietos ūkyje, yra pririštas? Taip gyvūnas kankinasi tiek vasarą, tiek žiemą, per liūtis ir per sausras, speigus. Savo darbą jis kuo puikiausiai galėtų atlikti voljere ar būdamas palaidas (kai kiemas ar sodyba aptverta). Tuo įsitikina vis daugiau ir kaimiškųjų vietovių gyventojų. Juolab suprantama, kad net ir grandine pririštas šuo atitrūksta, pabėga, aploja, o kartais ir apkandžioja kelyje sutiktus jam nepažįstamus asmenis, kelia pavojų eismo saugumui, užklysta į gretimas sodybas ir „santykiams išsiaiškinti“ su savo gentainiais sukelia kovas ir t. t. Rišimui išgyvendinti prireiks dar ne vienerių metų, bet visuomenės požiūris pamažu keičiasi.

Į tai atsižvelgiant būtų išmintinga politiniais sprendimais numatyti pereinamuosius laikotarpius. Tarkime, sumanius jau nuo sausio pirmosios drausti rišti, kiltų tam tikra suirutė: atsirastų apkandžiojimų, bešeimininkių šunų, gyvūnų globos organizacijos susiimtų už galvų. Palaukus keletą metų paaiškėtų, kiek yra užregistruotų gyvūnų. Pasimetus paženklintam užregistruotam gyvūnui, jau būtų nesudėtinga surasti savininką, pareikalauti jo atsakomybės. Pirmąkart pabėgo – gal pakaktų įspėjimo dėl nepakankamos priežiūros, kitąkart – dėl pasikartojančio pažeidimo gal jau galėtų būti taikoma sankcija.

Mažiesiems draugams iki šiol trūko dėmesio

Valstybė padarė visus reikalingus žingsnius siekdama teisiškai sureguliuoti gyvūnų augintinių laikymą ir veisimą. Spalio 1-ąją Gyvūnų augintinių registre (GAR) buvo registruota iš viso per 318,7 tūkst. gyvų gyvūnų augintinių. Kas mėnesį naujai paženklinama ir užregistruojama 6–8 tūkst. gyvūnų.

Procesas nėra įpusėjęs, galėtų būti spartesnis. Tai priklauso nuo pačių laikytojų, bendruomenių aktyvumo. Kaime pažanga lėčiausia, nors buvo ir tebevyksta įvairių paraginimo iniciatyvų. Seniūnui ar seniūnaičiui organizuojant akciją, kai į kaimelį ar miestelį pakviečiamas privatus veterinarijos gydytojas, vienu metu per trumpą laiką gali būti atliekama daugiau procedūrų: paženklinami, suvakcinuojami nuo pasiutligės ir surenkami duomenys registracijai GAR.

Ateis laikas, kai neženklinti augintiniai nebus priimami gydyti ar vakcinuoti nuo užkrečiamųjų ligų. O pasiutligės prevencija yra labai svarbi turinio dalis. Nors Lietuvoje daug metų neturime šios ligos protrūkių, jų pasitaiko kaimyninėse šalyse – Rusijos Kaliningrado srityje (laukinių gyvūnų migraciją šiek tiek riboja Nemunas), Baltarusijoje. Laukinių gyvūnų vakcinacijai 50 km spinduliu nuo ES sienos skiriamos lėšos, vis dėlto nėra galimybės kontroliuoti, kaip vakcinacija atliekama, tad rizika į šalį iš kaimyninių šalių patekti pasiutlige sergančiam gyvūnui išlieka.

Privalomojo ženklinimo reikalavimas įsigaliojo 2021 m. gegužės 1 d., per vienus metus reikėjo suženklinti ir užregistruoti visus anksčiau atvestus šunis, kates ir šeškus, o atvestus vėliau – per 4 mėnesius. VMVT inspektoriai tikrina veisėjų, globėjų, prekiautojų bei gyvūnų viešbučių veiklą, tvarkos pažeidimų atvejais skiria administracines sankcijas.

Nuo Naujųjų metų kontrolės funkcija pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą pavedama savivaldybių administracijų darbuotojams. Jų kompetencija bus tikrinti, kaip savivaldybių teritorijose laikomi gyvūnai augintiniai ženk­linami ir registruojami, o pareigos neatliekantiems jų savininkams bus taikomos nuobaudos.

Ir dar. Patarimas tiems, kurie ketina pirkti gyvūną augintinį. Svarbu įsitikinti, kad veisėjas savo veiklą yra registravęs VMVT (šiuo metu sąraše apie 2,6 tūkst. veisėjų) bei GAR, taip pat Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, taigi, moka mokesčius, taip pat pravartu žinoti, ar parduodami gyvūnai socializuoti. Tam reikėtų nuvykti pas veisėją ir vietoje apžiūrėti gyvūnus, jų tėvus, įsitikinti gyvūnų laikymo sąlygomis, sveikata, socializacija, paženklinimu ir kt.

Karo pabėgėlių augintiniai

Reaguodama į karo veiksmus Ukrainoje bei galimą karo pabėgėlių antplūdį VMVT palengvino gyvūnų augintinių – šunų, kačių ar šeškų – įvežimo tvarką. Iš Ukrainos atvykstančių privačių asmenų gyvūnai augintiniai buvo skiepijami nuo pasiutligės ir ženklinami, sudarytos palankesnės sąlygos juos karantinuoti. Morališkai palaikome pabėgėlius ir remiame, kad jie nepatirtų finansinės naštos prisitaikydami prie ES taikomų reikalavimų. Buvo grėsmė, kad su karo pabėgėlių gyvūnais į Bendriją gali patekti ir užkrečiamųjų ligų užkratų. Džiugu, kad tokių atvejų nepasitaikė. Pabėgėlių su augintiniais vis dar atvyksta, bet dabar jau griežtesnėmis sąlygomis – gyvūnas jau turi būti paženklintas ir suvakcinuotas nuo pasiutligės.

Situacija buvo suvaldyta. Prie to prisidėjo visi geros valios žmonės. Daug investavo Bendrija. Ukrainiečiai, kurių augintiniai Lietuvoje buvo suženklinti ir suvakcinuoti, galėjo čia likti ar tęsti kelionę. Kai kurie taip ir padarė, buvo išskridusiųjų į JAV, Kanadą, išvyko į kitas ES šalis ar grįžo į tėvynę.

Naujos žinios kasdien

Per šiuos metus visi gerokai išplėtėme savo žinias apie gyvūną, jo ryšį su savininku. Tradiciniai renginiai, skirti gyvūnui kaip jusliai būtybei pagerbti, šiemet buvo daug didesnio masto: Šuns diena, Pasaulinė gyvūnų globos diena. Daug renginių vyko ir dar vyks mokyklose, jie tęsis iki pat metų pabaigos. Kasdien jaunoji karta sužino ką nors naujo. Svarbu, kad tai būtų ir žinia, kaip padėti gyvūnui. Ta žinia vaikas pasidalija ir su tėvais.

Naujos žinios būtinos ir aukštąjį mokslą baigusiems gyvūnų srities specialistams. Privatiems veterinarijos gydytojams šiemet įvesta prievolė: norint pratęsti licenciją (ji pratęsiama kas dvejus metus) reikia išklausyti ne mažiau kaip 4 val. mokymo kursą apie gyvūnų gerovę.

Ar panašūs mokymai reikalingi ūkininkams? Skandinavijos šalyse ir kai kuriose kitose ES šalyse yra įtvirtinta tokia nuostata – kiekvienas gyvūno laikytojas privalo turėti žinių, kaip elgtis, prižiūrėti naujai įsigyjamą gyvūną – tai patvirtinama specializuoto mokymo baigimo pažymėjimu. Reikia suprasti, kad automobilį vairuoti gali tik baigęs atitinkamus kursus ir išlaikęs egzaminą. Taip ir su gyvūnų laikymu – reikia labai daug specialiųjų žinių apie gyvūną, jo poreikius, elgseną, priežiūrą, pirminius ligų požymius ir kt., nesvarbu, tai būtų galvijas, arklys ar šuniukas.

Parengta pagal VMVT informaciją

Susijusios temos - skaitykite: Gyvūnų gerovės metai, VMVT, Giedrius Blekaitis

167/7