Ką reikia žinoti renkantis populiariausias kapinių gėles?

Puošniosios begonijos – „ledinukai“ (Begonia semperflorens Link.et Otto) – tai vienmetės pačios populiariausios kapinių gėlės, užauga 15–40 cm aukščio, šakotais, mėsingais stiebais. Mielai auga purioje, derlingoje, lengvesnėje dirvoje, nuo vėjų apsaugotoje saulėtoje vietoje arba paunksnėje, nebijo sausrų. Sodinamos birželio pradžioje, pasibaigus pavasarinėms šalnoms, 15–20 cm atstumu. Žydi visą vasarą iki rudeninių šalnų. Vienu metu ant augalo prasiskleidžia 25–40 žiedų. Laistomos tik per didžiąsias sausras, kas 14 dienų tręšiamos žydinčioms gėlėms skirtomis trąšomis.

Minusai. Jeigu nuskinsime peržydėjusius žiedus ir nudžiūvusius lapus, žydės gausiau.

Gumbinės begonijos (Begonia tuberhybrida Voss.) – tai daugiametės, iki 15–35 cm aukščio gėlės itin puošniais, stambiais žiedais, Lietuvoje auginamos kaip vienmetės. Geriausiai auga nuo saulės ir vėjų apsaugotoje vietoje, drėgnokoje, purioje, derlingoje priesmėlio ar lengvo priemolio dirvoje. Joms tinka ir paunksnė. Sodinamos birželio pradžioje, po šalnų, 30 cm atstumu. Žydi visą vasarą iki rudeninių šalnų. Vasarą laistomos, kas 14 dienų tręšiamos daugiau kalio ir fosforo turinčiomis trąšomis. Vis dėlto tai dažniau lankomų kapų gėlės.

Minusai. Lietingą vasarą kai kurios veislės suserga miltlige, ypač pertręšus azotu. Padauginus trąšų menkai žydi, o lapai auga labai vešlūs. Peržydėjusius žiedus derėtų išskinti, nes jie pūva ir negražiai atrodo.

Kaulasėkliai (Osteospermum) – tai vis dažnesnės 30–60 cm aukščio vienmetės gėlės. Naujausių veislių augalai pasižymi kompaktiškesne kero forma: žemaūgiai (20 cm) ir nykštukiniai (12–10 cm aukščio). Žiedai būna įvairių spalvų ir atspalvių, panašūs į saulučių ar laumakių. Šios gėlės itin ištvermingos vasaros sausroms (jų mėsingi stiebai ir lapai kaupia vandens atsargas), pakenčia pavasarines ir rudenines šalnas, atsparios ligoms, tad tinka retai lankomiems kapams. Gausiai žydi nuo gegužės vidurio iki spalio ar net lapkričio (jei tuo metu nebūna -5–8 oC šalčio). Geriausiai auga saulėtoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje, laidžioje priesmėlio ar lengvo priemolio dirvoje. Vasarą kas 14 dienų tręšiami 0,2 proc. kompleksinių trąšų tirpalu su daugiau fosforo ir kalio.

Minusai. Jei auginami labai trąšioje žemėje ar pertręšiami trąšomis, ypač azotu, išaugina daug lapų, bet mažai žiedų. Pavėsyje kaulasėkliai ištįsta, menkai žydi.

Plunksniškosios celiozijos (Celiosia argentea L. f. plumosa Voss.) – tai vienmetės 30–50 cm aukščio gėlės kompaktiškais kereliais. Žiedeliai raudoni, vyšniniai, purpuriniai, geltoni, oranžiniai. Ant apatinių ūglių išaugantys žiedynai didesni už viršutinius. Šilumamėgės, todėl sodinamos tik pasibaigus pavasarinėms šalnoms, birželio pradžioje, 20–30 cm atstumu. Žydi nuo birželio pradžios iki pirmųjų rudeninių šalnų. Žiedai pamažu skleidžiasi iš apačios į viršų, todėl celiozijos ilgai išlieka dekoratyvios ir tinka retai lankomiems kapams. Geriausiai auga saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje, trąšioje, purioje dirvoje. Per sausras laistomos, purenama žemė, kas 10–14 dienų tręšiamos kompleksinėmis trąšomis.

Minusai. Per dažnai laistant ar nuo dažno lietaus pradeda pūti šaknynas – augalai nudžiūsta. Pavėsingoje vietoje celiozijos ištįsta, žiedai išblunka, prastai žydi.

Sprigės. Valero (Impatiens waleriana Hook. J.) ir Naujosios Gvinėjos (Impatiens New Guinea) sprigės – vienmetės, šviesomėgės ir šilumamėgės gėlės. Abi rūšys mėgsta nuo vėjo apsaugotas vietas, nors gerai jaučiasi ir šviesioje paūksmėje, auga po medžiais. Tinka lengva, derlinga, puri, laidi vandeniui lengvo priemolio ar priesmėlio dirva. Sodinamos birželio pradžioje, praėjus šalnų pavojui. Vasarą gausiai laistomos, bet žemė neturi būti įmirkusi, kas 14 dienų tręšiamos žydinčioms gėlėms skirtomis trąšomis. Nužydėjusius ūglius išgenėkime – augalai geriau šakosis ir ilgiau bei gausiau žydės.

Minusai. Nesodinkime sprigių saulės atokaitoje. Pašalinkime po stipraus lietaus pūvančius pavienius žiedus. Jei ant lapų atsiranda pavandenijusių dėmių, kurios vėliau apmiršta, pūva ir apsitraukia pilku pelėsiu, purkškime fungicidų tirpalais. Jei saulėtą dieną vanduo pilamas tiesiai ant augalo, lapai ir žiedai nudega.

Darželinės verbenos (Verbena hybrida Hort.) – 20–30 cm aukščio kompaktiškos vienmetės gėlės. Įvairių spalvų žiedais žydi nuo birželio pradžios iki vėlyvo rudens. Mėgsta itin saulėtą vietą. Dirvai nereiklios, tik nemėgsta per šlapios. Sodinamos gegužės pabaigoje 25 cm atstumu. Ištveria trumpalaikes šalnas (-2 oC). Vasarą laistomos, bet reikia vengti drėgmės pertekliaus. Kas 10–14 dienų tręšiamos kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio ir fosforo kiekiu. Svyrančiosios verbenos ‘Temari‘, ‘Tapien‘ irgi sodinamos saulėtoje vietoje, į vieną kvadratinį metrą po tris daigus, nes ant žemės gulintys ūgliai iš lapų pažastų išleidžia šaknis ir stipriai plinta į šalis, sudarydami gražius spalvingus kilimus. Priežiūra – kaip ir darželinių verbenų. Svyrančiosios atsparios miltligei.

Minusai. Drėgnu oru suserga miltlige. Pavėsingoje vietoje verbenos ištįsta, žiedai susmulkėja, prastai žydi. Patartina išskabyti peržydėjusius žiedus, tuomet greičiau pražys nauji.

Darželiniai (vienmečiai) jurginai (Dahlia cultorum) pasižymi kompaktiškais kereliais. Jie būna žemi (10–15 cm), vidutiniai (20–35 cm) ir aukšti (iki 40–50 cm aukščio). Vienmečiai jurginai labiau šakojasi, jų žiedai mažesni, įvairiausių spalvų. Pradeda žydėti gegužės mėnesį ir žavi iki pirmųjų rudeninių šalnų. Sodinami birželio pradžioje, po šalnų, 20–40 cm atstumu. Mėgsta saulėtą, šiltą vietą ir trąšią, purią, vandeniui laidžią dirvą. Vasarą 3–4 kartus papildomai tręšiami kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis, pagal poreikį laistomi. Kartais išaugina šakniagumbius kaip daugiamečiai.

Minusai. Jei kelerius metus auga toje pačioje vietoje, pradeda sirgti. Karštomis dienomis dažnai laistant ima pūti šakynas, augalai žūsta. Laiku neišskynus peržydėjusių žiedų, nuo lietaus žiedlapiai pūva, vėjas išnešioja juos po visą teritoriją. Jei apninka amarai ar baltukų lervos, naikinkime juos insekticidais. Pavėsingoje vietoje lapija būna vešlesnė, žiedai smulkesni, išblukę.