Ką slepia išskirtinė šalyje Šepetos pelkė

Buvo žinoma, kad čia auga labai retas augalas, ledynmečio reliktas, beržas keružis, buvo aptinkama dabar Lietuvoje išnykusių baltųjų tetervinų (žvyrių) populiacija. Šiandien centrinė pelkės dalis yra eksploatuojamas durpynas, išlikę tik nežymūs anksčiau aprašytos pelkės pakraščiai. Kokia augalija čia vyrauja, ar dar galima rasti retų augalų rūšių, tuo ir domėjosi mokslininkės.

Pelkė – ypatinga ekosistema

Biologės dr. I. Jukonienės mokslinių tyrimų sritis – samanų įvairovės, ekologijos ir paplitimo tyrimai, retų samanų rūšių populiacijų struktūra ir būklė, pelkių augalijos struktūra ir jos ilgalaikiai pokyčiai. Ji yra vienintelė ilgai ir profesionaliai samanas tyrinėjanti mokslininkė Lietuvoje. Plačiau apie vizitą Kupiškio rajone su viešnia ir pasikalbėjome.

„Mes atliekame tyrimus pagal Lietuvos mokslo tarybos Lituanistikos 2016–2024 metų programos projektą „Šepeta. Pelkės augalija istorinių tyrimų ir kraštovaizdžio pokyčių kontekste“.

Šepetos pelkė užima svarbią vietą Lietuvos pelkių tyrimų istorijoje ir patenka tarp pirmų trijų pelkių, kurios įvairiapusiškai ištirtos šalyje. Pirmoji – pačioje XX a. pradžioje vokiečių mokslininko C. A. Weberio ištirta Aukštumalos pelkė Šilutės rajone.

Vėliau nepriklausomos Lietuvos mokslininkai ištyrė Kamanų pelkę ir 1937 m. išleido monografiją apie ją. Po trejų metų 1940 m. išleista monografija apie Šepetos pelkę“, – pasakojo I. Jukonienė.

Anot pašnekovės, pelkės – išskirtinės gamtinės sistemos, svarbios ekologinei pusiausvyrai palaikyti ir teikiančios ekonominę naudą žmonėms. Žmones nuo seno domino jose glūdintys durpių ištekliai. Nusausintos pelkės buvo verčiamos ganyklomis, dirbamais laukais.

„XX a. pradžioje Europoje, ypač Vokietijoje, pelkių naudojimas suintensyvėjo.

Kai susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė, jai taip pat reikėjo energetinių išteklių, tad pradėta labai domėtis pelkėmis, vertinti jų resursai, mažosios savaime pradėtos kasti.

Bet gamtininkų požiūriu pelkę, kaip ypatingą ekosistemą, prieš pradedant eksploatuoti būtina ištirti tiek botaniškai, tiek geologiškai. Mokslininkai suvokė pelkių mokslinių tyrimų stoką ir svarbą.

1935 m. tuometinis Žemės ūkio akademijos rektorius prof. V. Vilkaitis suorganizavo mokslininkų kolektyvą kompleksiniams tyrimams Kamanų pelkėje, kuri tuo metu buvo viena mažiausiai pažeistų Lietuvos pelkių. Tyrimų rezultatai 1937 m. publikuoti monografijoje „Kamanos: hidrografija, stratigrafija ir augalija“. Nepraėjus nė metams, atkreiptas dėmesys, kad kitoje Lietuvos dalyje yra labai didelė ir graži aukštapelkė – Šepeta.

Dar iki 1937 m. Šepetos pelkėje lankėsi profesorius Tadas Ivanauskas, kuris vien dėl čia aptikto labai reto augalo, ledynmečio relikto beržo keružio, ir baltųjų tetervinų (žvyrių) populiacijų Šepetos pelkę siūlė paskelbti gamtiniu rezervatu.

Vis dėlto ekonominiai svertai lėmė, kad trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje buvo aprašyti Šepetos durpių ištekliai, imta svarstyti apie jos eksploataciją. Tuo labiau kad pelkė buvo patogioje vietoje, netoli geležinkelio ir plento. 1939 m. pradėti Šepetos pelkės sausinimo darbai“, – pasakojo I. Jukonienė.

Atlikus tyrimus – monografija

Kai Žemės ūkio akademijos mokslininkai suskubo vykdyti kompleksinius pelkės tyrimus, pelkė jau pradėta sausinti, stovėjo kraiko fabrikas, tad ji jau buvo pažeista.

Tačiau, pasak I. Jukonienės, pelkė labai gyvybinga ekosistema, mokslininkams čia dar pavyko aprašyti įvairius pelkei būdingus augalų bendrijų kompleksus: raistus, atvirą plynę su ežerokšniais, klampynėmis, plotus su besikaitaliojančiais kimsais ir duburiais.

Pelkėje buvo aptinkama gausi beržo keružio populiacija.

„Šepetos pelkėje dirbo didelė tyrėjų komanda, panaši kaip ir Kamanose.

Tyrimams vadovavo K. Brundza, kuris kartu su E. Purvinu tyrė augalų bendrijas ir sudarė Šepetos pelkės augalijos žemėlapį, V. Ruokis nustatė deguonies kiekį vandenyse, M. Žemaitis aprašė apypelkio reljefą ir uolienas, ežerokšnius.

1940 m. visa informacija apie pelkės geografiją: paviršiaus ir dugno reljefą, durpių masės kiekį, augalų bendrijas, praeities ir raidos pagrindinius bruožus, regioninę vietą Europoje su detaliais Šepetos pelkės augalijos aprašymais, augalų sąrašais, detaliu augalijos žemėlapiu sugulė į monografiją.“

Jurga BANIONIENĖ/Kupiškėnų mintys