Ką veikia vėžliai, kai balas užklojo pirmasis sniegas

Lietuvoje balinis vėžlys labai retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Saugomas ir visose Europos Sąjungos šalyse. Jis yra įtrauktas į 1992 metų ES Buveinių direktyvos II ir IV priedus. Balinis vėžlys paplitęs Pietų ir Centrinėje Europoje, Vakarų Azijoje, Šiaurės vakarų Afrikoje.

Šiaurėje arealas siekia Lietuvą, Šiaurinę Baltarusiją, Dono aukštupį, Volgos vidurupį, kairįjį Uralo upės krantą. Kadangi per Lietuvą praeina šiauriausia šių šarvuočių paplitimo riba, bet koks žymesnis aplinkos sąlygų pokytis gali nulemti populiacijų išnykimą.

Baliniai vėžliai gyvena kūdrose, sekliuose ežeriukuose, durpingose balose. Svarbu, kad vandens telkinyje ar aplinkiniuose viksvynuose būtų atvirų vietų, kur jie galėtų šildytis saulės atokaitoje. Saugiose vietose netrikdomi vėžliai gali valandų valandas šildytis saulėje. Minta įvairiais vandens bestuburiais ir jų lervomis, buožgalviais. Kilus pavojui - neria į vandenį, kur gana ilgai išbūna, iškildami įkvėpti į vandens paviršių kas 15-20 min.

Žiemoja dažniausiai kitose kūdrose, nei sutinkami vasarą. Žiemavietėms pasirenkamos gilesnės vietos, kurios aprūpintos deguonimi. Žiemą vėžliai praleidžia įsikasę į dumblą po krūmų ir medžių, dažniausiai gluosnių, alksnių arba beržų, šaknimis. Kadangi šaknys kvėpuoja ir žiemą aplink jas susikaupia didesnė deguonies koncentracija nei kitose telkinio vietose.

Kaip ir kiti ropliai, vėžliai kiaušinius sudeda sausumoje. Nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio balinių vėžlių patelės išeina iš vandens telkinio ieškoti vietos kiaušiniams sudėti. Tinkamiausia vieta kiaušinių lizdui - netoli vėžlių gyvenamos kūdros esantis saulės gerai įšildomas ir žoline danga netankiai apaugęs pievos šlaitas. Keičiantis žemių naudojimo praktikoms tokių vietų sumažėjo - dalis apaugo mišku ar krūmais, kitos kasmet būna suariamos. Vėžlienės yra priverstos nukeliauti vis didesnius atstumus arba sudėti kiaušinius pavojingoje vietoje ant miško kelio arba kelio griovio šlaito.

Šių laikų žmogui sunku įsivaizduoti tą mažai sukultūrintą Lietuvos kraštovaizdį, kuriame klestėjo baliniai vėžliai. Tarpukalvėse telkšančios negilios pelkės, ežerėliai ir šlapios pievos buvo dažnas reginys laukuose. Tačiau paskutinį šimtmetį vykdytas laukų sausinimas, drastiškai sumažino seklių vandens telkinių užimamą plotą. Padidėjo ariamos žemės plotai. Mažai derlingi plotai apaugo arba buvo apsodinami miškais. Didelė dalis balinių vėžlių buveinių buvo sunaikintos, o likusių kokybė tapo nepatenkinama arba bloga. Prie spartesnio balinių vėžlių nykimo prisidėjo laukų tręšimas bei plėšrūnų gausa.

Siekiant bent kiek atkurti palankią balinių vėžlių gyvenamąją aplinką jau daug metų vykdomi gamtotvarkos darbai: atnaujinami arba kasami nauji vandens telkiniai, pjaunami krūmai šlaituose ir kūdrų pakrantėse, atkuriamos vėžlių kiaušinių dėjimo vietos.

Dzūkijos - Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos fotoinformacija