Apie valstybės sienų užsivėrimą kritinių situacijų atvejais norisi kalbėti tik hipotetiškai, nes tai būtų smūgis ir stiprus išbandymas visuomenei. Bet norime to ar ne, dėl geopolitinių konfliktų, hibridinių grėsmių ar globalių krizių tikimybės tam reikia rimtai pasiruošti. Pasirengimas krizėms priklauso ne tik nuo sukauptų atsargų, bet ir nuo valstybės, verslo bei gyventojų gebėjimo veikti išvien. Šią pamatinę tiesą praktinėje saugumo konferencijoje „Saugumo kodas 2026“ vykusioje diskusijoje „Kas užtikrins, kad Lietuva nesustotų?“ akcentavo Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) kanclerė Dorita Visalgienė.
„Atsparumas – ne sandėlis, o veikianti grandinė. Maisto turėjimas savaime dar nereiškia, kad, ištikus krizei, jis pasieks žmogų. Svarbu ne tik tai, kiek pagaminame, bet ir tai, ar gebame užtikrinti maisto perdirbimą, logistiką ir prieinamumą“, – ŽŪM citavo D. Visalgienę. Pasak jos, šalies atsparumą gali stiprinti ir TMTG. Glaudesnis bendradarbiavimas su vietos ūkininkais ir kooperatyvais padėtų stiprinti vietos gamintojus, lanksčiau reaguoti į tiekimo sutrikimus bei užtikrinti būtiniausių produktų prieinamumą.
Kaip Lietuvos maisto rezervo sistema, kuri turėtų „įsijungti“ krizinės situacijos metu, sudėliota dabar? Dabartinis modelis numato, kad pirmąsias 1–3 ekstremaliosios situacijos dienas gyventojai maistu turėtų pasirūpinti patys, 4–6 d. rūpestis pildomais maisto ištekliais tektų savivaldai, o nuo 7 iki 30 d. maisto tiekimą privalėtų užtikrinti valstybės rezervas. Tai gana aiški schema popieriuje, tačiau Valstybės kontrolės auditas yra nurodęs sistemines šios sistemos spragas. Dauguma savivaldybių administracijų maisto atsargų pačios nekaupia, o parduotuvėse ir jų komerciniuose sandėliuose esančių prekių, tikėtina, pakaktų ne ilgiau kaip 3–4 dienoms, jei kiltų panika ir gyventojai pradėtų masinį prekių „šlavimą“. Nerimą kelia duomenys, kad aprūpinti gyventojus maistu krizinėse situacijose yra pasirengusios viso labo tik 9 iš 60 Lietuvos savivaldybių administracijų.
Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) patarėjas kaimo ir teritorijų planavimo klausimais Gediminas Vaičionis ne kartą yra minėjęs, kad TMTG vystymas reikalauja labai didelių administracinių sąnaudų. Bet tai, anot jo, galima išspręsti – jeigu yra politinė valia, kažkas prisiima vežti administracinę naštą. Tam sprendimas jau parengtas – Seimo komitetuose svarstomas Vietos savivaldos įstatymo pataisų projektas, kuriuo siekiama savivaldybių administracijoms įteisinti naują funkciją – viešųjų paslaugų teikėjų aprūpinimo maisto produktais, tiekiamais TMTG, koordinavimą. Pagal projektą numatomas specialių koordinatorių etatų įsteigimas savivaldybių administracijose. Svarbiausia, kad tai turėtų palydėti ir finansavimas.
Po šio įstatymo projekto pristatymo rugsėjo 24 d. Seime žemės ūkio ministras Kęstutis Mažeika teigė, kad įstatymo pataisų esmė, jog tai, ką mes valgome, būtų iš kuo artimesnio ūkio. „Ir nesvarbu, ar mes valgome kavinėje, Seimo ar ligoninės valgykloje, ar tai būtų bulvės, burokėliai, salotos ar mėsa, svarbu, kad produktai būtų iš Lietuvos ūkių. Taip sustiprintume ryšį tarp miesto ir kaimo, turėtume tvarias maisto tiekimo grandines, remtume vietos ūkininkus ir būtume sveikesni, nes tai vietoje užauginti produktai“, – tikino žemės ūkio ministras.
O ištikus krizinei situacijai, visas šis įdirbis taptų didžiuliu privalumu ar net išsigelbėjimu, nes jau būtų galima atsiremti į veikiančią ir kasdienybėje išbandytą sistemą.
Anot G. Vaičionio, TMTG vystymąsi ir plėtrą galėtų paskatinti ir kiti dalykai, pavyzdžiui, žalieji viešieji pirkimai. Jis teigė daug kartų teikęs siūlymus, kad į žaliuosius pirkimus kaip vieną iš kriterijų vertėtų įtraukti TMTG. Dabar privalomas kriterijus – ekologiški ar nacionalinės kokybės sistemos produktai, o kiti kriterijai yra tik papildomi, todėl jie gali būti ir netaikomi. Jeigu TMTG taptų privalomu kriterijumi viešuosiuose pirkimuose, ir savivaldybių administracijoms, ir kitiems viešiesiems subjektams atsirastų motyvacija pirkti TMTG produkciją.
LSA patarėjas užsiminė, kad viešuosiuose pirkimuose būtų galima įvesti ir kitokius TMTG skatinančius kriterijus – atstumo ar teritorijos. Tai kai kurios Europos Sąjungos valstybės sėkmingai taiko. G. Vaičionio teigimu, gali būti taikomas nebūtinai kilometrų kriterijus, bet, pavyzdžiui, regionų ar apskrities ribų. Ir tai būtų paskata vystytis vietos maisto tiekimo grandinėms ir stiprėti ūkininkams.
Lietuvos maisto rezervo sistema grįsta sutartimis su privačiu verslu – tai yra rezervavimo modelis, kai ŽŪM pasirašo sutartis su didžiaisiais šalies maisto gamintojais ir tiekėjais (malūnais, grūdinių produktų gamintojais, pieno perdirbėjais ir kt.). Verslas dalyvauja valstybės skelbiamuose konkursuose ir prisiima konkrečius įsipareigojimus savo sandėliuose nuolat palaikyti tam tikrą kiekį nustatytų produktų, juos nuolat rotuoti, kad nesibaigtų galiojimas, o valstybė jiems už tai sumoka.
Tačiau kai kurie verslo atstovai tokią sistemą kritikuoja. Anot Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktoriaus Egidijaus Mackevičiaus, abejonių kelia tai, kad rezervas yra formuojamas ne iš realiai perkamų produktų, o sutarčių, kad tie produktai bus saugomi, pagrindu. Taigi kritiniu atveju didesnio maisto kiekio tikėtis nereikėtų, nes nėra nupirkto ir sandėliuose saugomo nepajudinamo produktų kiekio. O būtent tokie, jo nuomone, valstybės maisto ištekliai ir būtų reikalingi, kad, ištikus dienai X, gyventojams būtų dalijami produktai.
E. Mackevičius pripažino, kad toks rezervavimo modelis tinkamas tiems produktams, kurie yra ilgo galiojimo ir yra sandėliuojami. „Bet jeigu produktų, pavyzdžiui, mėsos, galiojimo laikas trumpas, tada tokios taisyklės neveikia. Ir tai gali tik pabloginti situaciją, nes, jeigu pasirašei rezervavimo sutartį, tada staigiai visas gamybos linijas tektų perorientuoti į rezervo gamybą. Tad ką tuo metu valgytų žmonės, kai mes gamintume rezervui? O tai atsitiktų karo ar kokios krizės atveju. Tada tik pagilintume krizę, nes tokiu metu rezervas negaminamas, jis jau turi būti naudojamas“, – aiškino LMPA vadovas.
Situacija, kai stringa maisto tiekimo grandinės, o didžiuosiuose prekybos centruose ima trūkti produktų, buvo imituota per pratybas „Vyčio skliautas 2026“. Dar rengiantis šioms pratyboms, buvo sumanyta išbandyti, kaip praktiškai veiktų visa produktų iš valstybės maisto rezervo pateikimo procedūra. Iš rezervo buvo paimta kruopų, miltų ir aliejaus pratybų dalyviams maitinti Lazdijuose. Pasak ŽŪM, pagal imituotą tiekimo sutrikimo scenarijų aktualios informacijos apie būtiniausius maisto produktus gaminančius ūkio subjektus ir jų gamybos apimtis suteikė Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) tvarkoma Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacine sistema (LŽŪMPRIS) ir joje sukurtas būtiniausių maisto produktų interaktyvus žemėlapis. Pavyzdžiui, jei dėl krizės sutriktų maisto tiekimas į Vilnių, sistema padėtų įvertinti, kuriose kitose savivaldybėse gaminami reikalingi produktai ir kokios jų gamybos apimtys. Ši informacija padėtų ieškoti alternatyvių tiekimo šaltinių.
Ir šiuo atveju iškyla TMTG svarba bei reikšmė – jos, vaizdžiai tariant, gyvybiškai svarbioje maisto tiekimo grandinėje atliktų lyg kapiliarų vaidmenį, jeigu pagrindinės šalies „arterijos“ – didieji logistikos keliai – būtų pažeisti. Ūkininkai ar jų kooperatyvai galėtų maistą greitai pristatyti tiesiai į kokius nors bendruomenės punktus, seniūnijas ir pan.
„Norfos“ įmonių grupės savininkas Dainius Dundulis pastebėjo, kad maisto rezervas kaupiamas kartu su įmonėmis, su kuriomis pasirašomos sutartys. „Mes tokių sutarčių neturim. Nežinau, kodėl mums nepasiūlė jų sudaryti. Ten yra reikalavimas, kad parduotuvės turi dirbti autonomiškai, jeigu nutrūktų ryšys, tai pas mus visa sistema taip veikia, kad bet kuri parduotuvė, nutrūkus ryšiui, nenustoja dirbti. Tai, ką kiti turi sutvarkyti, pas mus jau veikia nuo seno. Bet kokiu atveju pas mus yra tam tikros ilgo galiojimo maisto produktų atsargos, kurias galėtume pasiūlyti žmonėms“, – tvirtino D. Dundulis.
Verslininkas akcentavo, kad Lietuva dėl maisto apsirūpinimo gali būti daugmaž saugi, išskyrus vieną produktą – šviežią mėsą, tiksliau – kiaulieną, kuria nūnai patys apsirūpiname maždaug tik 50 proc. „Savo laiku ūkininkai norėjo statyti fermas, bet dėl visokių reikalavimų iš valstybės palaikymo nesulaukė. Tad pati silpniausia vieta – kiauliena, ir tai galėtų mums „atsirūgti“. Taip, mes turime du kartus daugiau jautienos, bet jos parduodame nedaug – gal tik 3–5 proc. viso mėsos kiekio. Yra tam tikrų klausimų ir dėl paukštienos. Nors Lietuvoje užauginama daug paukščių, bet didelė jų dalis išvežama į Lenkijos skerdyklas, o daug paukštienos atkeliauja atgal. Vietinė šviežia paukštiena prekybos tinkluose sudaro galbūt apie 30 proc., kita atvažiuoja iš Lenkijos. Bėda ta, kad pas mus stinga infrastuktūros paukščiams paskersti ir kt.“, – aiškino įmonių grupės savininkas.
Redakcijos nuotraukos
Projektą iš dalies finansuoja