Ką verta žinoti, renkantis bičių šeimą?

Imantis kokios nors veiklos, visada svarbu gera pradžia. Kokie turėtų būti pirmieji pradedančiojo bitininko žingsniai?

Man dažnai sako, „tavęs bitės negelia, nes atpažįsta“ – tai visiškai netiesa. Dar ir kaip sugelia, jos neskiria savų ir svetimų, tad jeigu neteisingai elgsiesi, joms tai nepatinka ir puola. Todėl bitininkavimui reikia labai rimtai pasiruošti. Ir pirmiausia siūlau paskaityti knygų, kuo daugiau sužinoti apie bites, suprasti jas, tik po to teoriją taikyti praktiškai, o ne atvirkščiai.

Dar geriau būtų kokius metus pasimokyti pas patyrusį bitininką. Svarbu išmokti ir daug praktiškų dalykų: kaip tempiamos vielos, kaip įlydoma plokštelė, kaip ištraukti rėmelį nesutrynus bičių ar jų motinos, kaip greitai apžiūrėti bites, kad temperatūra avilyje per daug nenukristų, galų gale, suprasti atpažinti, kokio amžiaus bitės, kada reikia keisti motiną ir pan. Yra daug dalykų, kuriuos reikėtų išmokti dar prieš pradedant savarankiškai bitininkauti – su gyvais padarėliais geriau neeksperimentuoti. Žinių ir patarimų taip pat galima gauti bitininkų draugijų rengiamuose kursuose.

O tada jau laikas ir šeimą rinktis. Tai darant pirmus kartus, geriausia pagalbon pasikviesti patyrusį bitininką ir pirkti iš bitininko profesionalo, tuomet bitės tikrai bus geros ir sveikos.

Skirtingos bičių rasės turi savitą charakterį, biologines savybes. Kaip žinoti, kuri tinka geriausiai?

Renkantis rasę, svarbu atsižvelgti į tai, kokie ir kada augalai žydi toje vietoje, kur stovės aviliai. Vienos bitės jau gegužės pradžioje būna sustiprėjusios, o kitoms jėgų įgauti reikia daugiau laiko ir geriausiai pasiruošusios būna birželio pradžioje.

Jeigu aplinkui nėra anksti pavasarį žydinčių medingų augalų, anksti besivystančios bitės netinka, nes jos neturės darbo ir ims spiesti. Kai nėra aktyvaus medunešio, bitės išlieka stiprios, nenuvargusios, ilgiau gyvena, avilyje jų daugėja – todėl ir spiečia.

Mano bitynas yra Dzūkijoje, sodas nedidelis, aplinkui pušys, karklai neauga, kartais pavasariais net tenka nuvežti joms medaus. Į darbą jos kimba vėliau, kai pradeda žydėti avietės, šaltekšniai. Tokiais atvejais geriau auginti vėliau besivystančias bites.

Bet jeigu pavasariais medunešis geras: aplinkui žydi dideli sodai, pamiškėse pilna karklų, pievose – kiaulpienių, gal ir rapsai netoliese geltonuoja, – tada jau reikia tokių bičių, kurios medunešiui pasiruošia anksčiau, kad spėjusios sustiprėti prineštų gegužinio medaus.

Vienos bitės būna taikios, kitos – piktos. Pastarosios yra tikra bėda ne tik pačiam bitininkui, bet ir kaimynams. Ar ši nemaloni savybė būdinga tik tam tikroms bičių rasėms?

Planuojant laikyti bites gyvenvietėje ar sodų bendrijoje, būtina rinktis tokią bičių rasę, kuriai būdingas taikus būdas, kad neatakuotų nei paties bitininko, nei kaimynų. Su piktomis bitėmis galima bitininkauti nebent miškuose, kur nėra žmonių. Pikčiausios yra hibridinės bitės, bet pirmos kartos mišrūnės yra puikios.

Pavyzdžiui, Bakfasto bitės, kurios buvo sukurtos kryžminimo ir kombinuoto veisimo būdu yra itin geros ir taikios. Šią rasę, o tiksliau bičių liniją, Bakfasto vienuolyne prieš daugiau nei 70 metų pradėjo veisti iš Vokietijos kilęs benediktinų vienuolis Brolis Adomas. Šios bitės žiemoja didesnėmis šeimomis, tad pavasarį jau būna pasiruošusios gegužės medunešiui. Labai svarbu, kad jos ramios, nelinkusios spiesti ir atsparios ligoms. Be to, gerai išvystytas jų higienos instinktas. Dar viena gera savybė – Bakfasto bičių motinos gausiai deda perus.

Karnikos (arba krajinos) rasės bitės taip pat nuostabios. Jos mėgstamos visos Europos bitininkų, nes nesunkiai ištveria šaltas žiemas ir orų permainas, pavasarį anksti sustiprėja, todėl tinka ankstyvam pavasariniam medunešiui, jos ramios ir nepiktos, atsparios ligoms. Vienintelis trūkumas – polinkis spiesti.

Daugiau problemų bitininkai turi su Kaukazo kalnų pilkųjų bičių rase. Ji į Lietuvą atvežta sovietiniais laikais ir labai ilgai buvo dominuojanti. Grynosios rasės bitės ir pirmos kartos mišrūnės nėra piktos, bet antros, trečios ir kitų kartų mišrūnės tampa visai nekontroliuojamos. Net patyrusiam bitininkui su tokiomis sudėtinga dirbti, ką jau kalbėti apie pradedantįjį. O ir kaimynai ramybės neturės. Nors šios bitės neskuba spiesti, bet jautrios žiemos šalčiams, neatsparios nozematozei.

Žinoma, avilius galima statyti pamiškėje, bet žmonės nenori rizikuoti, nes pasitaiko vagysčių, todėl ieško vietos arčiau sodybos. Nereikėtų pamiršti, kad piktos ir nekontroliuojamos hibridinės bitės gali pridaryti itin nemalonių rūpesčių ir finansinių nuostolių, jeigu sugeltų kaimynų augintinį ar prižiūrimą gyvulį. Suerzintos gali net dvi dienas į lauką neleisti išeiti, o taikios nusiramina greitai.

Bitininkai kartais stebisi, kad buvusios ramios bitės staiga tampa piktos. Kodėl keičiasi jų būdas?

Bičių motina gyvena penkerius metus, bet poruojasi tik kartą per gyvenimą, nuo 8 iki 21 dienos. Jeigu ji išspiečia arba miršta, bitės užsiaugina kitą. Išskridusi iš avilio, ji poruojasi toliau nuo savo bityno, kad išvengtų giminingo veisimo, ir ieško tranų susibūrimo vietų optimaliu atstumu nuo savo avilio. Nustatyta, kad Europoje bičių motinos poruojasi nuo savo bityno nuskridusios iki 5 km, o vidutiniškai 2 km atstumu. Jeigu motina susiporuos su tranais iš piktų šeimų – jie šį geną perduos. Paveldimumas siekia daugiau nei 50 proc.

Bitininkas turi mokėti sukontroliuoti šį procesą ir tai nėra sunku. Bitė vystosi 21 dieną, tad jeigu pastebėjote, kad šeimos elgsena pasikeitė, tereikia išimti motiną ir įleisti kitą – po 21 dienos bitės taps vis ramesnės, nes senosios išmirs, vasarą jos gyvena vos 30–35 dienas, o jaunoji karta jau bus taiki.

Užsiminėte, kad ne visos bičių rasės vienodai atsparios ligoms. Kurios yra atspariausios?

Minėtosios Bakfasto ir karnikos bitės tikrai nėra lepios, vis tik pati atspariausia – Lietuvos tamsioji bitė. Jas labiau puola tik karantininės, iš kitų šalių užvežamos ligos. Bet nozematozei (bičių viduriavimui), nuo kurios kenčia iš pietinių kraštų atvežtos bitės, lietuviškosios ypač atsparios.

Žiemodamos bitės maitinasi, bet nesituština. Lietuvos tamsioji (Apis mellifera mellifera) yra stambi, sveria 110–120 mg ir pilvelyje telpa iki 50 mg išmatų. Įvežtinės bitės smulkesnės, pilvelyje telpa tik apie 32 mg, todėl žiemai užsitęsus jos ima tuštintis jau avilyje.

Pavyzdžiui, Kaukazo bitės visiškai neprisitaikiusios prie ilgesnio šaltojo sezono, be to, joms netinka medus, kuriame yra daugiau lipčiaus, ir jau vasario pradžioje gali pradėti tuštintis avilyje. O tada prasideda ligos, vaistai ir sunkus gydymas.

Deja, Lietuvos tamsiąsias bites dar tik pradedama veisti Čepkelių rezervate. Tikimės, kad per 4 ar 5 metus pavyks išgryninti jų DNR. Rezervate yra įkurtas specialus poravimosi punktas, stebima, kad į jo teritoriją nepatektų kitų rasių ir mišrūnės bitės. Įrengta ir laboratorija, kurioje vyksta instrumentinis bičių motinų apsėklinimas.

Turint pakankamą kiekį Lietuvos tamsiųjų bičių šeimų – galima bus pradėti atrinkinėti labai ramias, nelinkusias spiesti, atsparias Varroa erkėms.

Bandymai trunka trejus metus. Dzūkijos nacionalinis parkas – puiki vieta eksperimentams. Drevių take neišgyvena jokios atvežtinės bitės, nes žiemą per šalta, be to, joms netinka viržių ir čia surinktas kitas medus, nes jame daug lipčiaus. O lietuviškoms bitėms sąlygos puikios – pati gamta atliko selekciją, belieka dabar žmonėms šias bites toliau veisti, atrinkti geriausias.

Pastaraisiais metais plėviasparniai vabzdžiai sulaukia vis daugiau dėmesio visoje Europoje.

Yra du švarios aplinkos indikatoriai – griežlė ir kamanė. Molėtuose, Zarasuose, Ignalinoje, Varėnoje, vienoje kitoje Marijampolės vietoje, Prienų, Alytaus apylinkėse galima aptikti kamanių. Tačiau, tarkime, Joniškyje, Pasvalyje, Panevėžyje jų rasti neįmanoma. Tai jau šį tą sako.

Jeigu laukai išpurkšti, nušienauti, nėra žydinčių augalų, kamanės ir kiti plėviasparniai, kurie gamtoje atlieka patį svarbiausią augalų apdulkinimo darbą, neturi kuo maitintis. Prie jų nykimo prisideda ir žmonės, sodybose palikdami tik žalias vejas. Labai reikėtų, kad tai vienoje, tai kitoje vietoje atsirastų žydinčių medingų augalų. Net mieste galima sukurti tokių žydinčių salelių, nebūtinai palei gatves ir šaligatvius palikti nešienautos žolės plotus, tereikia iš specialiai parengtų medingų augalų sukurti jaukias, tvarkingas saleles.

ŪP redakcijos ir 123rf nuotr.

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.