Kabantį tiltą per Ventą išgelbėjo kaimo žmonės

Pradžia – nuo kojos skylėje

Būtent kabantis tiltas, vietinių vadinamas beždžionių tiltu, „Šiaulių kraštą“ atvedė į Žilių kaimą, kai į redakciją kreipėsi šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvenantis Raimondas. „Tiltas apgailėtinos būklės, visiškai supuvęs, žmonės savo lėšomis perka medieną, medžiagas, patys pradėjo remontuoti“, – rašė kuršėniškis.

Prie Ventos prabėgo Raimondo vaikystė, prisimena, kaip žmonės iš kitame krante esančio Čiuinių kaimo, priklausančio Akmenės rajonui, kabančiu tiltu eidavo į Šiaulių rajone, Žiliuose, esančią autobusų stotelę, iš kur vykdavo į už keleto kilometrų esančią Papilę arba Mažeikius, Akmenę, Šiaulius. Jeigu ne tiltas, būtų tekę į stotelę eiti aplinkui, o tai bemaž 15 kilometrų.

Žmonėms kelionę trumpinantį tiltą prieš daugelį metų surentė Papilės valdžia, po pastatymo ne kartą, prisimena vietiniai, paremontuodavo – pakeisdavo sutrešusias lentas, skersinius. Bet kai su metais gyventojų abiejose Ventos upės pusėse ženkliai sumažėjo, norinčių pasirūpinti tiltu „valdiškai“ nebeliko. Niekas tilto dėl jo avarinės ir pavojų keliančios būklės ardyti negalvojo, tik tam kartui užrišo „stop“ juostą.

Dabar jau Amžinybėn išėjusios Joanos Simonavičienės, tos pačios, kuri savo sodybos kieme ir didžiajame kambaryje daug metų organizuodavo Žilių kaimo šventes, sukviesdama visus į gimtinę ne tik iš Vilniaus, Kauno, bet ir iš pačios Amerikos, sesers sūnus Kęstas papasakoja buvęs pirmas, kuris, jo žodžiais, pradėjo visą tilto peklą. Mat vasaromis tetos sodyboje gyvenantis vyras, prisiekęs žvejys, kartą sugalvojo beždžiontilčiu nužirglioti į kitą Ventos krantą. Būtų nuėjęs, jei nebūtų įkišęs kojos į nemenką skylę išpuvusiose lentose. Baisiai tada išsigando ir, kiek įkerta, parlėkęs namo, ėmė skambinti Papilės seniūnijai, ragindamas tiltą patvarkyti. Bet išgirdęs: tokiam reikalui nėra lėšų.

Tiltas atgimė naujam gyvenimui

Už kelių šimtų metrų nuo Kęsto sodybos gyvenantis Ignas Benetis, prigimties iš Telšių, bet po vestuvių apsigyvenęs žmonos gimtuose namuose Žilių kaime, suprato, kad kiekvieną vasarą turistų ir baidarininkų gausiai lankomas beždžiontiltis laukti nebegali. Pasitarė šaunus vyras su kaimynais ir nusprendė „projekto“ imtis savo lėšomis ir savo rankomis.

„Kabo, kabo, galvoju, patvarkysim patys. Nesinorėjo, kad nugriautų arba metalus ir trosus vagys išnešiotų, kaip tai nutiko Ramučių tiltui per Ventą“, – sako žemaitis.

Abudu su broliu, kuris turi nuosavo miško ir lentpjūvę Telšiuose, tiltą apžiūrėjo, įvertino būklę, apskaičiavo, kiek ir ko reikėtų remontui. Brolis Ignui pažadėjo padėti medžiagomis, o darbu pagelbėti sutiko kaimynas Nerijus Remeškevičius. Netrukus Ventos pakrantėje atsirado ne tik I. Benečio brolio dovanota mediena, bet ir pjovimo staklės, kita kabančio tilto remontui reikalinga įranga.

Žiliškiai iš pradžių sutrūnijus lentas nurinko, atsakingai trosų kokybę ir stiprumą patikrino. O tada, metras po metro, prasidėjo „kūryba“. Vyrai santūriai šypsosi: kai kada net nepajusdavo, kur sprogo diena. Tačiau kone po mėnesio jau džiaugiasi nuveiktu darbu.

„Padarėm tiltą, koks buvo: lentas paklojom, skersinius sudėjom, kad visiškai saugu būtų. Jei nelieps valdžia nugriauti, neprikibs, kad neatsiklausėm, nederinom, popierių nepildėm, senelis tarnaus dar daug metų“, – nusijuokia Ignas.

Žiliuose užaugusi Igno žmona Emilija prisimena, kad Venta visada visus suburdavo į krūvą. Ir dabar daug kas atvažiuoja prie upės pabūti, pailsėti, pažvejoti ar baidarėmis paplaukioti. Greta tilto įrengta maudimvietė traukia vandens pramogų mylėtojus. O vasaromis nemažai ir tokių, kurie atvyksta vieninteliu tikslu – apžiūrėti minėtą beždžionių tiltą per Ventą, mat jis žemėlapyje pažymėtas kaip turistų gausiai lankoma vieta.

„Žmonės būriais važiuoja, ateina į mūsų sodybą ir klausia, kur trumpiausias kelias prie kabančio Krioklių tilto prieiti. Vos spėdavau sakyti, kad neliptų, nerizikuotų – tilto mediena visiškai sutrūnijusi“, – pasakoja Emilija Benetienė.

Kodėl Akmenės ir Šiaulių rajonus jungiantis tiltas vadinamas Krioklių tiltu, žiliškė atsakymo neturi. Gal dėl to, kad netoliese teka mažas judrus šaltinėlis, o gal pavadintas tolėliau esančio Krioklių kaimo garbei?

Senasis kaimas

Ne tik apie Ventą ir senąjį tiltą, bet ir apie Žilius E. Benetienė gali papasakoti labai daug. Kadaise kaimas buvo išdraskytas didžiosios melioracijos: vienas sodybas nuvertė, kitas nukėlė, kai kurių gyventojai išvažiavo į Šiaulius, Kuršėnus. Liko pavieniai kaimynai, ir didžiuma perkelti į kitą kelio pusę, kurioje melioruojamų laukų buvo mažiau.

Mokyklos Žiliuose nėra jau gal koks pusšimtis metų. Buvo keturklasė. Kai mokyklos neliko, vietiniai vaikai ir gyvenantys kitapus Ventos ėmė kulniuoti į Kuršėnus, Papilę. Pagrindinio kaimo kultūros židinio – mokyklos – Žiliuose nebelikus, renginiai, taip pat ir kaimo šventės, persikėlė į Joanos Simonavičienės namus, tuos, kuriuose dabar vasaras leidžia jau paminėtas Kęstas.

„Kaime karvių nebėra, arklių jau seniau nebebuvo, greitai ir žmonių nebebus. Tokie entuziastai, kaip aš, kaime greit tik ir gyvens“, – sako Emilijos ir Igno Benečių kaimynas Kęstas.

Kęstas kviečia užeiti į trobą – parodys, kur tetos suorganizuotos kaimo šventės vykdavo. Didžiojo kambario sienos mirga švenčių nuotraukomis, plakatais. Ant sienos kabo Žilių herbas. Kęstas sako, kad herbas nelegalus, studentų, į kuriuos kreipėsi kraštietis profesorius iš Kauno, sufantazuotas kaimo šventei.

„2019 metai – paskutiniai, kada šventė buvo. Joanos nebėra kokie 6 metai, be jos dar buvo keli suvažiavimai, bet pandemija užgesino. Iki tada, kas atvažiuodavo, visada rasdavo, ko pavalgyti, išgerti, kur pamiegoti, su kuo pasikalbėti ir senus laikus prisiminti. Teta kieta buvo, ji moteriškų darbų nenorėjo dirbti, su vyru plaukdavo žvejot, pašviesdavo jam naktį deglu“, – nesustodamas pasakoja Kęstas, kuris ir pats dalyvaudavo šventėse: stalus statydavo, alų darydavo.

Artimiausias Kęsto kaimynas Antanas Kupstys su žmona Loreta gyvena senelio name.

„Babuška mano Zita Kupstienė anoj kelio pusėj gyveno, tą trobą senelis su „staliniecu“ parvilko iš baldauskynės nuo gelžkelio, kai melioracija praėjo. O tvartą tėvas parsitempė. Visi čia kažką iš kažkur parsitempę, o aš kitokio mąstymo: į seną užpakalį naujų kojų neįkišt – geriau nugriaut ir pastatyti naują, tai pasistačiau sau. Gyventi kaime gera, išvažiuoti niekur neplanuoju, nebent tik kojom į priekį. Mieste negalėčiau gyventi. Kai jaunesnis buvau, norėjau. Bet dabar, jei mašiną turiu, galiu į tą patį miestą nuvažiuoti, į kiną, į parduotuvę, į restoraną. O dėžutėj gyvent – ne“, – noriai kalba Antanas, bet fotografuotis, kaip ir jo mama Danutė, atsisako: nesijaučia saugūs, gyvendami vienkiemyje.

Antanas, įgijęs suvirintojo specialybę Radviliškio profesiniame centre, darbuojasi Papilės žemės ūkio bendrovėje, kartu ir ūkininkauja.

Edita AKSOMAITIENĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Viršelyje: Kabantis tiltas per Ventą atgimė naujam gyvenimui. Editos AKSOMAITIENĖS nuotr.