Prieš kelis dešimtmečius, kai Lietuvoje prasidėjo melioracijos vajus, būtent ją daugelis kaltino dėl kaimuose sunaikintų vienkiemių ir kitų sodybų, išrautų prie jų augusių sodų, gyventojų „suvarymo“ į kolūkių gyvenvietes. Nepaneigsime to fakto, kad visuotinė melioracija iš tiesų labai smarkiai pakeitė mūsų šalies kraštovaizdį. Tačiau aišku ir kita – jeigu nebūtume laukų nusausinę, beveik visa mūsų žemė būtų likusi tiesiog pelke, joje nieko negalėtume auginti. Visa tai lemia Lietuvos geografinė padėtis, klimatas, bendras kraštovaizdis ir dirvožemiai.  Tad dirvos sausinimas, o dažnai ir laistymas aktualus ir šiandien. Viena vertus, kai kuriose mūsų gyvenamose vietose, pavyzdžiui, priemiesčiuose ar sodų bendrijų sklypuose, melioracijos taip ir nebuvo, o kai kur senas drenažas susidėvėjo ir nebeveikia. Ką daryti, jeigu tokioje vietoje įsigijome sodybą ar sodo sklypą, pasistatėme naujus namus ir norime tinkamai sutvarkyti aplinką, pasisodinti sodą ir dekoratyviųjų augalų, pasisėti veją, įsirengti gėlyną? Kraštovaizdžio projektų vadovas Tautvydas GURSKAS pirmiausia pataria sklype sutvarkyti vandens režimą, t.y. įsirengti vietinį drenažą ir laistymo sistemą. O žinant, kaip tą padaryti, ir įsigijus šiuolaikinių medžiagų, tai nėra labai sudėtinga. Šį kartą pakalbėsime apie sklypo melioravimą, o kitą – apie laistymo sistemas.

Drėgmės kiekį pranašauja veja Sodininkystės specialistai teigia – jei dvi savaites ir ilgiau obelų ir kitų vaismedžių kamieno pagrindas, o kartu ir šaknys mirksta vandenyje, augalams tai pražūtinga. Todėl veisiant sodą ar rengiantis sodinti dekoratyviuosius augalus, įrengti gėlynus pirmiausia būtina pasidomėti, kokiame gylyje yra gruntinis vanduo. Jis negali būti labai aukštai. Tai ypač svarbu sodams, mat jauni vaismedžiai itin jautrūs užmirkimui. Todėl medelius reikia sodinti taip, kad jie neatsidurtų duobėje, t.y. žemiau negu visas sodo plotas. Sodui skirtame plote gruntinis vanduo negali būti aukščiau kaip 1,5 m. Ar sodyboje, sodo sklype drėgmės režimas tinkamas, gali parodyti ir mūsų veja. Žolė blogai auga per daug supuolusioje žemėje. Pernelyg didelė drėgmė skatina samanų veisimąsi. O ilgiau negu dvi savaites vejos paviršiuje stovintis vanduo žolę sunaikina. Vejai tinkama dirva tokia, kurioje yra 30 proc. oro ir 70 proc. drėgmės, kitaip sakant, žemė turi būti puri, gerai vėdinama, bet ne per sausa. Vejai, daržams ir gėlynams gruntinis vanduo gali būti ne arčiau kaip 0,5–0,8 m nuo žemės paviršiaus.

Natūralaus nuolydžio ne visada pakanka „Naujuose sodybų sklypuose pirmiausia turėtų būti projektuojamos melioracijos, tvenkinių ir kitos vandens surinkimo bei laistymo sistemos, o tik po to – sodai, daržai ir visi kiti želdynai“, – sako T. Gurskas. Pasak jo, labai gerai, jeigu sklype yra nors nedidelis natūralus nuolydis, leidžiantis nubėgti vandens pertekliui. Tai ypač aktualu žiemą, kai dirva būna įšalusi ir joks drenažas neveikia. „Prieš įrengdami veją, sodindami sodą, pirmiausia pasidarykime natūralų sklypo nuolydį. Jis pradedamas rengti nuo namo, kad pavasarinis atlydžio vanduo nesemtų pamatų. Jeigu namas stovi pakalnėje ir nuo jos vanduo garma prie pamatų, aplink juos reikėtų iš grunto suformuoti aukštesnį apvadą, kad vanduo jį aplenktų ir nesemtų namo. Natūralaus nuolydžio vandenį galima surinkti į tvenkinį ir vasarą juo laistyti augalus ir pan.“, – pasakoja T. Gurskas. Vis dėlto vien natūralaus nuolydžio dažniausiai nepakanka. Sklype reikalingas ir drenažas, ypač jeigu gruntinis vanduo yra aukštai. Drenažas naudingiausias, kai gruntinis vanduo yra 0,6–1,2 m nuo žemės paviršiaus. Tai galima išsitirti pačiam. Žemės grąžtu reikia išgręžti apie 150 cm gylio skylę, į ją įkišti sausą medinį kuolą ir palikti. Kitą dieną ištraukę kuolą matysime: kokia jo dalis drėgna, tokiame gylyje yra gruntinis vanduo.

 Vamzdžių pasirinkimas

Dabar ūkio reikmenų prekybos centruose galima rasti įvairiausių drenažui skirtų vamzdžių. Pasak T. Gursko, paprasčiausi ir pigiausi yra pliki PVC vamzdžiai su skylutėmis. Tačiau jie naudojami tik tuomet, jeigu klojami į stambų žvyrą, nes kitaip tokius vamzdžius labai greitai užneša molio dalelės ir jie tiesiog užsikemša, nebeatlieka savo paskirties. Drenažo vamzdžiai, kurių paviršius apjuostas geotekstile, tinka naudoti tik smėlingame grunte, nes jie, nors ir mažiau negu pliki, bet taip pat gali praleisti mažas molio daleles, kurios ilgainiui vėlgi užkemša visą sistemą. Pasak T. Gursko, geriausi ir visais atvejais labiausiai tinkami yra drenažo vamzdžiai, kurių paviršius apjuostas kokosų pluoštu. Šie vamzdžiai brangiausi, palyginti su kitais, tačiau ilgaamžiai ir geriausiai „dirbantys“, jų neužkemša priesmėlio, priemolio, molio ir kitoks gruntas. Sodybos sklype vietinio drenažo vamzdžiai paprastai klojami ne mažesniame kaip 60 cm gylyje. Po sunkiasvorio transporto važiuojamąja dalimi jie turi būti ne mažesniame kaip 1 m gylyje, kad nebūtų suspausti, suploti. Vamzdžių skersmenį, pasak T. Gursko, reikia skaičiuoti pagal sklypo dydį. Patyrę specialistai tą gali nustatyti ir iš akies. Mažiems (iki 20–30 arų) sodo ar sodybos sklypams paprastai užtenka 50 mm skersmens drenažo vamzdžių. Kitu atveju pagrindinės magistralės gali būti iš 63, 100 mm skersmens vamzdžių, o šoninės – 50 mm. Drenažo nuolydis turėtų būti ne mažesnis kaip 3 proc. (vadinasi, paviršius pažemėja 3 cm per metrą), o jeigu galima – ir didesnis. Nuolydį galima patikrinti gulsčiuku, nivelyru ar tiesiog permatomu vamzdeliu, pripildytu vandens. Planuojant vietinės melio­racijos sistemą pirmiausia numatoma, kur eis pagrindinė trasa, kur iš jos išbėgs susikaupęs vanduo. O į pagrindinę tranšėją eglutės principu suvedami drenažo grioveliai. Koks atstumas turi būti nuo vieno griovelio iki kito, priklauso nuo to, kokiame gylyje bus pakloti vamzdeliai. Kuo jie giliau, tuo mažesniu spinduliu aplink save surinks vandens perteklių. Skaičiuojama, kad drenažo vamzdelis veikia 45 laipsnių kampu. Pagal tai ir drenažo gylį skaičiuojami atstumai nuo vieno griovelio iki kito.

Kaip tinkamai pakloti drenažą? Pasak T. Gursko, tenka matyti atvejų, kai darbininkai, iškasę griovį, į jį tiesiog patiesia vamzdžius ir viską užverčia vėl tomis pačiomis iškastomis žemėmis. Štai ir labai prastas melioracijos pavyzdys. „Tai tas pats, kaip nieko nepadaryti. Tokiems melioratoriams nė neverta pinigų mokėti, nes sistema neveiks“, – tikina T. Gurskas. Beje, sklypą melioruojantys specialistai darbų kainą paprastai skaičiuoja įrangos bėginiais metrais. Įskaitant įrangos ir medžiagų kaštus, ji gali siekti maždaug 45 Lt/m. Norint tinkamai pakloti drenažą, pirmiausia iškasami grioviai, kuriais eis tranšėjos, išlyginamas jų dugnas, užpilant apie 5 cm grunto be akmenų. Patikrinamas nuolydis. Tada klojamas drenažas ir ant vamzdžių pilamas labai laidus sluoksnis (apie 30–40 cm). Tam itin tinka ne didesnio kaip 32 mm skersmens skaldelė, smėlis ar smulkus žvyras. Netinka per daug stambios frakcijos žvyras, nes tuomet į akmenų tarpus vanduo suneša smulkias dirvos daleles, sistema prasčiau veikia ir pamažu užsikemša. Kartais drenažo griovelių šonai aptiesiami geotekstile. Tokiu atveju vamzdelius galima užpilti ir stambesniu žvyru, nes smulkias dirvos daleles sulaikys geotekstilė. Toks drenažas, kai griovelių šonai iškloti minėta medžiaga, o vamzdeliai užpilti stambesniu žvyru, veikia greičiau, t.y. greičiau pašalinamas atsiradęs vandens perteklius. Todėl taip įrengtas drenažas tinka šlaitams ir kitoms vietoms, kuriose tam tikrais atvejais staiga atsiranda daug vandens ir jį reikia pašalinti. Toks drenažas paprastai įrengiamas ir sporto aikštynuose, kai reikia greitai nuleisti vandens perteklių. Aikštynuose naudojama ne tik geotekstilė, bet ir patys drenažo vamzdeliai klojami ne įprastame 60 cm, o seklesniame – vos 20–30 cm gylyje. Drenažo vamzdelius užpylus skaldos ar smulkaus žvyro sluoksniu, virš vamzdelių siekiančiu ne mažiau kaip 30 cm, ant jo pilamas įprastas gruntas, ir tik tuomet, sutvarkius žemę, visame sklype gali būti sėjama veja, sodinami augalai. Tačiau kartais, pavyzdžiui, dėl vietos stokos, būna atvejų, kai kasami siauresni nei įprasta drenažo grioveliai, apie 8 cm. Tuomet, patiesus vamzdžius, jie iki pat griovelio viršaus gali būti užberti 0–4 mm frakcijos žvyru. Vėliau prieš vejų įrengimą visas plotas įdirbamas freza, griovelio viršaus žvyras persimaišo su dirvožemiu, užsėjama veja ir viskas atrodo tvarkingai. Dar vienas ypač greitai veikiančio drenažo pavyzdys – vadinamieji sausieji upeliai, kurių dugnas ir šonai iškloti geotekstile, o upelio dugno paviršius išdėliotas akmenimis. Vandens tokiame upelyje būna tik tuomet, kai labai smarkiai palyja. Tokie upeliai pasitarnauja ir kaip dekoratyvus sklypo elementas, ir kaip melioracijos sistemos dalis, skirta greitai pašalinti vandens perteklių.

Požeminė vandens surinkimo sistema Jeigu sodybos sklypas yra tokioje vietoje, iš kurios negalima išleisti drenaže surinkto vandens pertekliaus, taip pat nėra vietos atviram vandens telkiniui iškasti, kartais daroma vietinė požeminė vandens surinkimo sistema. Į tokį rezervuarą bėgs drenažo, taip pat ir paviršinis lietaus vanduo. Paprasčiausias požeminis rezervuaras daromas taip: kasama 1,5–2 m gylio ir apie 1,5 m pločio duobė, o joje spirale susukamas drenažo vamzdis. Tarpai užpildomi žvyru, o paviršius – paprastomis žemėmis. Pasak T. Gursko, toks rezervuaras veikia efektyviai, nes vandens perteklius nubėga į požeminį gruntą. Vietiniame požeminiame rezervuare surinktą vandenį dar galima panaudoti ir ūkinėms reik­mėms. Vakarų Europos šalyse tai gana populiaru. Specialistai yra apskaičiavę, kad privačiuose gyventojų ūkiuose daugiausiai vandens prireikia naudojantis tualetu, skalbiant, plaunant automobilius, taip pat laistant veją ir sodą. Visais šiais atvejais visiškai nebūtina naudoti geriamojo vandens. Tam pakanka paprasto, pavyzdžiui, lietaus vandens. Minkštas lietaus vanduo netgi labiau negu iš čiaupo tinka skalbti (reikia mažiau skalbimo miltelių, kalkėmis nepasidengia santechnikos įrenginiai), augalams laistyti. Visiems minėtiems tikslams skirtas vanduo sudaro daugiau negu pusę mūsų vandens poreikio. Taigi įsirengę rezervuarus, kuriuose kaupiamas lietaus vanduo, ir sistemas, leidžiančias jį panaudoti buities ir sodybos aplinkos reikmėms, būsime ne tik racionalūs, bet ir ekologiški gamtos išteklių naudotojai. „Lietuva turi labai daug vandens, todėl žmonės paprastai „nežaidžia“ ir lietaus vandens nerenka. Tačiau ateityje, manau, tai bus daroma vis dažniau. Paprasčiausias lietaus vandens surinkimo sistemas galima įrengti namų rūsyje, taip pat ir sodo sklype. Tuomet vanduo netvindys sodo ir kiemo, o pravers buityje“, – pasakoja T. Gurskas.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.