Likę tik keli
Manoma, kad kubilininkystės amatas žmonijos istorijoje skaičiuoja tūkstantmečius. Statines kaip tarą pirmieji pradėjo naudoti galai, vėliau III a. jų gamybos technologijas ir paskirtį perėmė romėnai. Nuo tada statinės tapo viena patogiausių tarų. Jos buvo naudojamos tiek gabenti, tiek laikyti patiems įvairiausiems dalykams – vandeniui, vynui, alui, grūdams, miltams, netgi parakui ar daugybei kitų.
Lietuvoje kubilininkystė prasidėjo su medžio apdirbimo technologijų pradžia. Kiekvienas miestas ar miestelis turėjo savo kubilių, o didžiuosiuose miestuose gyvenę ir dirbę kubiliai buvo susibūrę į dailidžių gildijas. Kubilių amatas pradėjo nykti XX a. viduryje, kai fabrikuose pradėti masiškai gaminti metaliniai, o vėliau ir plastikiniai namų apyvokos reikmenys.
„Pastaruoju metu Lietuvoje esme vos keli šio amato meistrai, galintys pagaminti duonkubilį, sviestmušę, rauginimo kubilą ar statinaitę. Nėra ko stebėtis, tai ne pirmojo būtinumo prekė, be to, parduotuvėse galima pigiau nusipirkti masinės gamybos tokios paskirties indų. Džiugina tai, kad žmonės grįžta prie natūralumo, o kartu ir prie patvarių rankų darbo gaminių“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo kubiliaus amatą įvaldęs V. Ribinskas.
Anot atsargos karininko, jis net negalėtų tiksliai įvardyti, iš kur atsirado potraukis darbui su medžiu: „Gal iš tėvo, kuris mokėjo kai kuriuos staliaus darbus, tačiau jau vaikystėje labai mėgau kažką kalti, montuoti, visus naujus žaislus per kelias minutes išrinkdavau. Niekada nesvajojau ir negalvojau, kad imsiuosi tokios veiklos, bet Dievas nukreipė šia linkme ir viskas klojasi gerai.“
Pirmoji rimta pažintis su kubilinkyste įvyko, kai V. Ribinskas, patartas kolegos, iš turimų ąžuolo lentų pas meistrą užsisakė statinaitę. „Atiduodamas užsakymą senolis apgailestaudamas pasakė, kad tai yra geras, pelningas amatas, bet nėra norinčiųjų jo imtis. Taip ir susidomėjau kubilinkyste“, – prisiminė ŪP pašnekovas.
Iš karto nepavyko
Pabendravęs su patyrusiu amatininku, karininkas nusprendė ir pats pabandyti pagaminti statinaitę. Stakles turėjo nuo seniau, lentų irgi atsirado. Darbo ėmėsi su dideliu entuziazmu, tačiau pirmas bandymas nuvylė – statinaitė išėjo nesandari, vanduo iš jos išbėgo. „Pastačiau į kampą, koneveikdamas savo nevykusį gaminį. Atsisėdau ir galvoju – negi negaliu padaryti sandarios, ir vėl ėmiausi darbo“, – prisipažino po pirmojo nevykusio bandymo vėl prie užsibrėžto tikslo grįžęs vyras.
Antra ir trečia statinaitės pavyko puikiai, tai buvo pradžia ir stiprus stimulas imtis šio amato. Dailios, kokybiškos statinaitės nestokojo užsakovų.
Netrukus sulaukė prašymo pagaminti kubilą, kuriame būtų galima raugti daržoves. Statinaitėms gaminti pakako patyrusio meistro patarimų ir savo gebėjimų, bet, norint pagaminti kubilą daržovėms raugti, reikėjo daugiau žinių. „Tada pradėjau ieškoti informacijos, kaip reikia juos daryti. Mokslai užtruko trejus metus. Mokiausi iš savo klaidų ir perskaitytos literatūros, nes pasiklausti nelabai buvo pas ką“, – tvirtino ŪP pašnekovas.
Kubilininkystės amato V. Ribinskas ėmėsi dar tebedirbdamas Valstybinės sienos apsaugos tarnyboje, todėl, kai Lazdijų krašte naikino darbuotojų etatus ir jam pasiūlė darbą už 100 km nuo namų, atsisakė. „Aš jau turėjau patinkantį ir didelį džiaugsmą teikiantį darbą namuose“, – džiaugėsi netikėtai atrastu amatu daugelį metų pasienio tarnybai skyręs karininkas.
Per du dešimtmečius V. Ribinsko gaminių asortimentas žymiai išaugo. Jis gamina įvairiausių talpų statinaites, kubilus daržovėms raugti, duonkubilius, sviestmušes, pirties vantoms ir apsipylimui skirtus kubilus, kubiliukus medaus stiklainiukams laikyti – tai ir indas, ir originali interjero puošmena, kitokius smulkesnius medienos gaminius.
Kubilius visiems gaminiams naudoja ąžuolą. Medis, gaminant statinaites, turi būti 12–15 proc. drėgnumo. Jei drėgmės daugiau – gaminyje atsiranda plyšiai, per mažai – lentelės lūžta. Kitas labai svarbus dalykas – statinaitės lentelės turi būti radialinio pjūvio. Priešingu atveju sandarumo nebus. Kubilams ir duonkubiliams drėgnumas neturi reikšmės.
„Gaminant statinaitės vidus kaitinamas, o išorė drėkinama ir staklėmis išgaunama reikalinga forma, uždedami lankai. Preciziškai tiksliai turi būti įdėtas ir dugnas, dar vienas sandarumo garantas“, – kai kuriuos gamybos technologijos dalykus atskleidė amatininkas.
Reikia ir sviestmušių
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,
tel. +370 603 75 963
https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.