Kai viskas vysta – jos pražysta

Pasak babtiškių gėlininkų, kolekcininkų Lionės ir Pauliaus Ciplijauskų, kai rudenį trumpėja dienos, vėly­vosios dekoratyvinės saulėgrą­žos dovanoja saulės spindesį ir giedrą nuotaiką. Augintojai siūlo jų pasimerkti namuose ar kitą pavasarį sodinti gėlynuose. Sau­lėgrąžos gausiu žydėjimu džiugi­na nuo birželio pabaigos–liepos pradžios iki spalio pabaigos, nes daug metų kolekciją puoselėjan­tis Paulius jas sėja įvairiu laiku.

Rūta ANTANAITIENĖ

Atidžiai atrenka veisles

Seniau L. ir P. Ciplijauskai augino apie 50 dekoratyviųjų vienmečių saulėgrąžų (Helianthus annuus californicus) veislių. Jų žiedynai buvo įvairiausių spalvų ir atspalvių: geltoni, citrinų, apelsinų, rausvi, žalsvi, purpuriniai, šokoladiniai, tuščiaviduriai, pilnaviduriai, 12–30 cm skersmens, po vieną ar kelis išsidėstę ant stiebo. Skirtingas buvo ir augalų aukštis – nuo 80 cm iki 2–3 m. Iš daugelio veislių dabar kolekcininkai augina gautus sėjinukus, vykdo selekciją ir jų atranką.

„Labiausiai paklausios saulėgrąžos su geltonais, oranžiniais žiedlapiais, mėgstamos ir su salotiniais, tamsiai rožiniais, – pasakoja P. Ciplijauskas. – Jų žiedynai (galvutės) su rudais, beveik juodais, salotiniais ar oranžiniai apkraštuotais viduriukais, o juose skleidžiasi dvilyčiai, vamzdiški žiedai.“

Kolekcininkai atrenka saulėgrąžas, kurių žiedkočiai mažai riebalingi, tada nuskynus geriau įgeria (įsiurbia) vandenį, sukaupia daug mechaninio audinio – yra tvirti ir elastingi, kad pašvietus saulei ar pūstelėjus vėjui, nelinktų. „Svarbu ir tai, kur krypsta žiedų galvutės: turi žiūrėti į viršų, orientuotos aukštyn, gali nežymiai pakrypti į šoną. Floristinėms puokštėms netiks augalai žemyn nulinkusiais žiedynais, nors ir bus labai gražūs“, – atrankos kriterijus vardija augintojas.

Ciplijauskai saulėgrąžų žiedynus skina puokštėms. Pamerkti saulėgrąžų sėjinukai gerai laikosi vandenyje, vėsesnėje patalpoje iki 7–10 dienų. Iš jų kuriamos kompozicijos su įvairiomis gėlėmis ir dekoratyviniais augalais. Kad saulėgrąžos ilgiau nevystų, augintojas pataria vandenį parūgštinti

(5 l vandens / 0,5 šaukštelio citrinų rūgšties). Rūgšties įbėrus per daug, pajuoduos kotai, o per mažai – žiedynai nuleips greičiau.

Atlaiko rudeninį šaltuką

Kolekcininko teigimu, saulėgrąžos geriausiai auga saulėtoje vietoje, derlingame, gana puriame dirvožemyje. Ankstyvajam birželio žydėjimui jų sėklas sėja balandžio 10–15 d., o vėlyvajam (Mokytojo dienai) – liepą. Vėlyviausių sėjų augalai žydi iki paskutiniųjų rudeninių šalnų, pakelia –3 °C šaltuką. Nuo balandžio iki liepos pradžios saulėgrąžas sėja net 10 kartų, kad prasidėjus žydėjimui, ilgai nepritrūktų žiedų.

Sėklas beria į gerai išdirbtą, išlygintą, kompleksinėmis trąšomis papildytą dirvą dviem eilėmis, kas 45 cm, rankine sėjamąja ir paskui palieka didesnį tarpą – 140 cm, kad būtų patogu eiti tarplysviu, prižiūrėti ir skinti. Saulėgrąžas galima auginti po įvairių daržovių, gėlių ar pūdymo. Vasarą kelis kartus purena dirvą, ravi piktžoles. P. Ciplijauskas atkreipia dėmesį, kad jų nereikia papildomai tręšti, nes pertręšti augalai išaugs per stambiais lapais, per storais kotais ir smulkesniais žiedais. Tinkamus augalus selekcijai žydėjimo metu pasižymi, vėliau surenka jų sėklas – lukštavaisius. Kad paukščiai nenulestų, peržydėjusias galveles apriša marle.

Rudenį saulėgrąžų stiebai sudžiūsta ir sukietėja, juos sunku užarti, todėl palieka žiemoti. Pavasarį su traktorine freza lengvai sutrupina į gabalėlius – tai dirvožemiui organinė trąša ir augalams mikrodrenažas.

Vėlyvos ir daugiametės

Pasak VU Botanikos sodo Žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijų grupės vedėjos dr. Gitanos Štukėnienės, saulėgrąžos žinomos kaip daržo ir vienmečiai dekoratyviniai augalai. Gerokai mažiau augalų mylėtojų žino apie daugiametes, gražiausią savo pusę atskleidžiančias vėlyvą rudenį ir primenančias saulę, jos kelią dangumi...

Gluosnialapė saulėgrąža (Helianthus salicifolius) – labai puošnus, neįprastas augalas, auginamas dėl įspūdingos lapijos. „Lapai siauri, nusvirę ant ilgų, tvirtų stiebų, užaugančių iki 1,5–3 m. Pražysta saulėtą, vėlų rudenį nedideliais, geltonais, 8 cm skersmens saulėgrąžų žiedukais, – pasakoja G. Štukėnienė. – Mėgsta saulę, laidų, vidutinio drėgnumo dirvožemį. Sodinamos kas 1,5 m, nes išaugina plačius kerus.“

Pasak specialistės, gluosnialapė saulėgrąža dekoratyvi visą vasarą. Bėgant savaitėms, ji auga tolygiai, lapija išlieka ryškiai žalia iki vėlyvo rudens. Tinka auginti kaip akcentinį augalą, derinti su kitais žydinčiais augalais: šalavijais, daugiamečiais astrais ir astrūnais, kemerais, veronikūnais, vingiriais, bandreniais, korėjinėmis chrizantemomis, šluoteliniais flioksais, maklėjomis, pentiniais, katilėliais ir kt.

Tamsiaraudė saulėgrąža (Helianthus atrorubens) ‘Giganteus’ išauga 2 m ir daugiau, gausiu žydėjimu džiugina rugsėjį ir spalį, kai gėlynai jau būna beprarandantys spalvas. Žiedai apie 10 cm skersmens, ryškiai geltoni. Gėlynuose sodinama kas 70 cm, persodinti reikia kas 3–5 metus. Labai ištvermingos žiemą, pakenčia –35 °C šaltį. Tinka aukštesnių augalų gėlynuose.

G. Štukėnienė pažymi, kad itin puošni daugiametės saulėgrąžos veislė ‘Double Whammy’ – dideliais, iki 15 cm skersmens, pilnaviduriais, ryškiai geltonais žiedais. Augalai 60–100 cm ir vešlūs, 45–60 cm pločio, stačiais, tvirtais stiebais, plonais, lacentiškais lapais. Labai tinka floristinėms kompozicijoms. Šios daugiametės gėlės nereiklios, mėgsta saulėtas vietas, kurioms suteiks itin ryškų akcentą. Augdami labiau pavėsyje, išaugs aukštesni, laibesniais stiebais – reikės atramų. Šios saulėgrąžos nereiklios dirvožemiui, geriausia normalaus drėgnumo dirva. Greitai plečiasi ir užima nemažus plotus, todėl kas 3–4 metus patartina kerą dalyti.

Saulėgrąžas geriau auginti, pasak specialistės, tolesnėse gėlynų vietose, palei tvorą, pavieniui ar grupėmis, derinti su aukštaūgėmis varpinėmis žolėmis: kininiais ir didžiaisiais miskantais, aštriažiedžiais lendrūnais, soruolėmis ir įvairiomis daugiametėmis bei vienmetėmis gėlėmis: kosmėjomis, burnočiais, šluotelinėmis celiozijomis, gvaizdūnėmis, bitininėmis sprigėmis, kochijomis, dekoratyviaisiais kukurūzais, molucelomis, tabakais, juodgrūdėmis, dygiosiomis kleomėmis.

ĮDOMU.

Saulėgrąžų tėvynė – Šiaurės Amerikos prerijos. Senovės inkai saulėgrąžą laikė Saulės deive ir garbino. 1569 m. dr. Monardas (gėlės monardos atradėjas) atvežė šių geltonžiedžių gėlių sėklų į Europą ir jos netrukus paplito. Augalo pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių: helios – saulė ir anthos – gėlės, t. y. saulės gėlė, kuri gręžiasi į saulę. Saulėgrąžų priskaičiuojama daugiau nei 100 rūšių. Daugumos jų žiedynai sudaryti iš rudų vamzdelinių ir geltonų liežuviškų žiedų. Žiedynai 12–25 cm skersmens. Vienmetės saulėgrąžos dauginamos tik sėklomis, o daugiametės sėjamos sėklomis ir dauginamos dalijant kerą. Šias itin medingas ir  gydomosiomis savybėmis pasižyminčias gėles myli ir bitės.

Gitanos Štukėnienės ir Rūtos Antanaitienės nuotraukos

Susijusios temos - skaitykite: saulėgrąžos, dekoratyvinės saulėgrąžos, saulėgražų veislės