Kaimo pokyčių dešimtmečiai – nuo karvių prie vištų

Teko įkalbinėti

Kupiškio ūkininkų sąjunga šiemetėje ūkių apžiūroje nusprendė dėmesį sutelkti į tokių konkursų ankstesniųjų metų pretendentus bei laimėtojus ir išrinkti laimėtojų laimėtojus.

Nuo 1994 metų, kai rajone pradėti rengti šie konkursai, kasmet atrankose dalyvaudavo iki dešimties pretendentų, būdavo išrenkami trys laimėtojai, taigi, šiemet būtų gerokai per šimtą pretendentų. Tarp jų jau yra nemažai atsisakiusiųjų ūkininkauti, yra tapusių miestiečiais, yra amžinybėn išėjusiųjų, bet ištikimųjų kaimui ir žemės ūkiui vis dar yra realiai per pusšimtį. Kas iš jų pasiryžo tapti šiemečio konkurso dalyviais?

Pasak Kupiškio rajono savivaldybės žemės ūkio ir bendruomenių skyriaus vyriausiosios specialistės Vaidos Šlapelienės, teko labai stipriai įkalbinėti pretendentus, pavyko prikalbinti šešis. Vieną permainingą liepos dieną konkurso vertinimo komisijos nariai aplankė ūkininkus jų namuose. Pašnekesiai su šeimininkais, pasižvalgymai po sodybas, kiemus ir laukus susidėliojo į pastarųjų trijų dešimtmečių kaimo socialinių, žemės ūkio gamybos ir kaimiškų verslų pokyčių santrauką, toli gražu, ne per daug optimistišką, bet suteikiančią išlikimo vilčių.

Mažiau laiko ūkiui, daugiau – sau

Lietuvoje jau yra tokių kaimų, kur gaidys ankstyvu giedojimu trukdo žmonėms miegoti, ir tada iškyla problema, kur padėti gaidį. Kupiškio rajone, laimė, tokių bėdų dar nėra, vištoms ir gaidžiams ten visiška saviraiškos laisvė, tiesa, kiek apribota šeimininkų dėl gražiai tvarkomų gėlynų ir daržų. Vištų laiko bene visi šiemečio konkurso dalyviai, taip pat visur yra šunų ir kačių. Tokia populiariausia kaimiškoji ir ūkiškoji gyvūnija. Tik vienas iš konkurse dalyvaujančių ūkių – pienininkystės. Visi kadaise, prieš tris ar du dešimtmečius, ūkininkauti pradėjo nuo karvių, melžė bent po kelias, kiti ir kelias dešimtis. Dabar karvių nebėra.

Neringa ir Valentas Čemeriai Antašavoje karvių atsisakė 2013 metais, dabar liko tik augalininkystė, augina javus, žieminius ir vasarinius, ankštines kultūras. Tvarko sodybą, remontuoja gyvenamąjį namą, nes pagaliau tam atsirado laiko. Ir augina mėsinius viščiukus, kad patys sveikiau maitintųsi ir dar papildomos naudos turėtų.

Inga ir Alvydas Dragūnai Bakšėnų kaime buvo ištvermingesni, karves išpardavė tik prieš trejus metus. „Pagaliau turime laisvus savaitgalius. Gyvename iš grūdų, taip paprasčiau. Pajamų šiek tiek mažiau, bet ir išlaidų sumažėjo“, – vardijo privalumus A. Dragūnas.

„Pamatau veršelį ir suskausta širdį, kad turėjome atsisakyti gyvulių, to nuostolingo triūso, iki dabar taip“, – prasitarė gražiai tvarkomos sodybos šeimininkė Inga. Dragūnai darbuojasi apie 500 ha augalininkystės ūkyje.

Nauji senų sodybų gyvenimai

Lijana ir Darius Baronai Sabuliškių kaime pasataruoju metu susitelkę į senos sodybos atnaujinimo ir gyvenamojo namo statybos reikalus. Sodyba šimtametė, Daliaus tėviškė, nuosekliau imtis sodybos pertvarkos vis sutrukdydavo ūkininkavimas, žmonos miestiški darbai, rūpesčiai dėl pasiligojusios mamos. Pokytį lėmė pandemija, karantinas. Anksčiau ūkininkas laikė nemažai avių, dabar likusios kelios, kaip šeimininkai sako, pievoms „nušienauti“. Turi nemažai vištų, skardžiabalsį gaidį, kuris nenurimo, kol sodybon atvykę komisijos nariai vaikštinėjo po kiemą, grožėdamiesi kaimiškais gėlynais, senu sodu, aviliais, tvenkiniu, senelių statytu tvartu su molinėmis sienomis. Šeimininkai neišmeta senų ūkiškų rakandų ir padargų, pritaiko sodybos kurį nors kampelį jiems priglausti, taip pratęsdami ankstesniųjų giminės kartų žemdirbišką istoriją.

Toks pat jausmas pasitiko ir nepaleido Gindvilių kaime, atvykus pas ūkininką Bronių Kaladę. Sodyba taip pat šimtametė, šeimininko gimtinė. Aukštos liepos, erdvus kiemas, seni ūkiniai pastatai. Pasakojo anksčiau turėjęs melžiamų karvių bandą, bet kai pristojo nesibaigiančios bėdos dėl mažų pieno supirkimo kainų, nutarė nebevargti, pardavė. Dabar perėjo į augalininkystę, augina javus, dirba apie 150 ha. Turi vištų, o kad lapės visų neišgaudytų, laiko bent keturis palaidus šunis, tie išbaido visokius  atklydėlius. Sodybos šeimininkė Asta, pati kaunietė, pripažino, kad gyventi atokioje vietoje nėra paprasta, aplinkui nebėra sodybų, gretimas Vilniaus kaimas jau likęs be žmonių. Nelengva išgyventi, nežinia, koks bus derlius po užsitęsusių sausrų. Netoliese tekanti Mituvos upė visai išdžiūvusi. Kiemo žolė vietomis parudusi, sunykusi. Bet sodyba gyva...

Kiemo pakraštyje aptikome statybvietę, tarp senų liepų renčiamą lauko namelį, supjautų storų rąstų. „Energetikai nupjovė didžiulę seną liepą prie upelio, nes trukdė aukštos įtampos elektros linijai. Paauglys sūnus sugalvojo sau namelį-pavėsinę pasistatyti. Tegu imasi, ko nors gero išmoks, reikia jiems užsiėmimų. Atostogauja pusbrolis iš Kauno, abu turi laiko. Neseniai aptikau dirvoje rėžius, pasirodo, jaunimėlis, suradę aprūdijusį seną plūgelį, pamėgino dirvą suarti. Sakė, sunku buvo“, – linksmai apie naminius vasaros nuotykius pasakojo ūkininkas B. Kaladė. Šioje Gindvilių kaimo sodyboje jau gyvena ketvirtoji giminės karta.

Kitokie rūpesčiai

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 88, 2023 m. rugpjūčio 8 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

Autorės nuotraukos

Titulinėje nuotr.: Komisijos nariai Lijanos ir Dariaus Baronų sodyboje

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.