Kainų augimą lėmė ne verslininkų godumas, o centrinio banko pinigų politika

Kainos augo visuotinai, o ne tik galutiniams vartotojams. Tai iliustruoja ir duomenys. Statistikos departamentas skelbia, kad Vartotojų kainų indeksas (VKI) aukščiausiame taške buvo rugsėjį, kai pasiekė 24,1 proc. metinį pokytį. Tuo metu Gamintojų kainų indeksas (GKI), kuris parodo kaštų padidėjimą verslininkams, šiemet augo sparčiau, o 33,7 proc. piką pasiekė birželį. Tai reiškia, kad produkcijos gamybos kaštai įmonėms brango labiau, nei vartotojams parduodamos prekės.

Antra, valstybės ir savivaldybių administruojamų kainų augimas buvo ženkliai didesnis (lapkričio mėn. siekė 30,1 proc.), nei rinkos kainų (21,7 proc.). Iš tiesų, kai kaina nustatoma biurokratų, o ne rinkos nulemtos paklausos, ją didinti kur kas lengviau. Pavyzdžiui, Energijos skirstymo operatoriaus (ESO) elektros persiuntimo paslaugų tarifai buitiniams vartotojams šiemet brango penktadaliu, o komerciniams vartotojams įkainiai didėjo net dvigubai.

Sparčiau, nei vidutinė infliacija, valstybės reguliuojamos kainos veikiausiai brangs ir ateinančiais metais. Štai Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) patvirtinta geriamo vandens tiekimo kaina kitais metais brangs apie 30 proc. Todėl infliacija susirūpinusi valdžia pirmiausia galėtų skirti dėmesį aiškinantis, kodėl brangsta valstybės teikiamų paslaugų tarifai.

Galiausiai, kainoms mažėti neleido Europos Centrinio Banko vykdytas beprecedentis pinigų spausdinimas. Tai lėmė, kad už kiekvieną rinkoje esantį eurą galima įsigyti vis mažesnę sukuriamų gėrybių dalį. Taip nutiko dėl to, kad pinigų kiekis pastaraisiais metais išaugo ženkliai sparčiau, nei ekonomika. Lietuvoje 2015-2019 m. laikotarpiu bendrasis vidaus produktas (BVP) už apyvartoje esantį pinigų kiekį buvo beveik dvigubai didesnis. Vienam rinkoje esančiam valiutos vienetui tekdavo 1,8 BVP. Tačiau dabar šis santykis nukrito iki 1,4. Tai reiškia, kad per pandemiją ženkliai padidinus pinigų kiekį, sumažėjo euro perkamoji galia. Už tą patį pinigų vienetą dabar galima įsigyti santykinai mažesnę ekonomikoje sukuriamos produkcijos dalį.

Nors politikai stebisi tokių priežiūros institucijų, kaip Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba bei Konkurencijos taryba, neveiksnumu, institucija, kuri iš tiesų prisiima atsakomybę už kainų stabilumą – centrinis bankas, dėmesio praktiškai nesusilaukia. Būtent monetarinės politikos nulemtas pinigų nuvertėjimas, o ne verslininkų noras pasipelnyti tapo pagrindine priežastimi, įgalinusia ne tik maisto produktų, bet ir visuotinį kainų šuolį.

Leonardas MARCINKEVIČIUS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas