Kainų mažinimas – tik iliuzija

Maisto kainų indeksas augo absoliučiai visose ES valstybėse narėse. Truputį keista, kad informacija apie tai nebuvo pristatyta MT nariams, taip pat ir visuomenei. Tačiau indeksai – tik viena medalio pusė. Aktualesnė informacija pirkėjams – pačių maisto kainų palyginimas. Jei indeksai liudija pastarąjį dešimtmetį sparčiai vykstančio maisto kainų ES konvergencijos (suvienodėjimo) proceso tendencijas, tai produktų kainų statistika verčia ne juokais sunerimti mažesnes pajamas gaunančius gyventojus. Naujausiais, 2024 m. gruodžio 17 d. ES skelbiamais duomenimis, 2023 m. maisto kainos Lietuvoje siekė 101,6 proc. ES vidurkio, vaisių ir daržovių – 105,2 proc., duonos – 105,5 proc., pieno, sūrio, kiaušinių grupės – 117,5 proc., aliejaus – 123,0 proc. Tiesa, mėsa ir žuvis dar buvo gerokai pigesnės negu vidutiniškai ES – jų kainos siekė atitinkamai 79,4 ir 90,1 proc.

Atmetus populizmą ir menkas viltis greitai sumažinti maisto kainas, pagrindinė MT užduotis – situacijos maisto grandinėje analizė ir valdymas, siekiant užtikrinti jos tvarumą, kuris, mano nuomone, turėtų būti suprantamas kaip tvari ir visapusiška plėtra. Paprastai kalbant, MT susitinkantiems visiems keturiems maisto tiekimo grandinės dalyviams – valstybei, prekybininkams, perdirbėjams ir gamintojams – turėtų būti sudarytos galimybės be jokių suvaržymų generuoti idėjas ir bendras jų įgyvendinimo strategijas. Deja, užuot siūlę win-win-win variantus, kiekvienos grupės atstovai, išvydę pateiktų produktų vertės pasiskirstymo išklotines ir priėmę jas kaip kaltinimus ar skriaudą, apsikaustė sunkiais šarvais ar laidė į oponentus smailių ar bukesnių argumentų strėles.

Tačiau gerokai nustebino tai, kad net ir menkam sprendimui MT nebuvo pribrendusi – neužteko valios ir ryžto. Būnant vienu iš lyderių maisto brangimo varžybose, nematyti, kaip keliose ES valstybėse narėse formuojamos maisto kainų reguliavimo praktikos, vargu, ar toliaregiška. Juo labiau kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 39 straipsnyje yra įtvirtinti tikslai garantuoti teisingas pajamas žemės ūkiu užsiimantiems asmenims ir kartu užtikrinti pakankamus tiekimus vartotojams už prieinamas kainas. Dar daugiau, 40 straipsnyje, kaip pirmoji priemonė, siekiant įgyvendinti 39 straipsnyje nurodytų tikslų, įvardytas kainų reguliavimas. Todėl Konkurencijos taryba, užuot stovėjusi trečioje pozicijoje ir gąsdinusi tikrais ir tariamais baubais, pagaliau turėtų pakeisti savo darbo stilių ir realiais darbais prisidėti prie visų šalies piliečių ir verslo gerovės kūrimo, nes tai įpareigoja daryti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis.

Bet oras buvo virpinamas, o gulbės, vėžio ir lydekos tempiamas vežimas nepajudėjo iš vietos nė per sprindį – kitaip ir negalėjo nutikti. Manau, buvo praleista gera proga inicijuoti konstruktyvų pokalbį, kurio akstinu galėjo tapti, pvz., praėjusio penktadienio interviu „Ūkininko patarėjuje“ paminėti premjero investicijų į žemės ūkį planai. Į kuriuos sektorius ir kiek lėšų labiausiai vertėtų investuoti, į kokias rinkas ir kokius vartotojų poreikius orientuotis, kokias kliūtis ir biurokratinius suvaržymus imtis šalinti, kokios dar valstybės pagalbos reikėtų ir t. t.? Kokį indėlį kiekvienas grandinės narys galėtų ir būtų pasiruošęs įnešti, siekdamas bendro tikslo – pirmiausia, didesnių pajamų ir pelno. Deja, tokio pobūdžio diskusija taip ir neprasidėjo. Pristigo ir konstruktyvumo, ir geranoriškumo, ir noro perlipti per savo daržo tvorą.

Pagaliau, jeigu taip būtų išsiaiškinta, kad idėjų nėra, trūksta geranoriškumo, o bendrų interesų nesugebama rasti – galėjo būti priimtas sprendimas ateityje nebesitrukdyti ir, padavus vieni kitiems rankas, išsiskirstyti nesusipykus. 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.