Kaip gyvena baltasis zuikis?

Baltųjų zuikių nedaug

Žinoma, baltųjų kiškių apskaita nėra labai tiksli. Pagal pėdsakus sniege šiuos žvėrelius suskaičiuoti keblu, nes girioje žiemos metu gyvena nemažai ir pilkųjų zuikių. Girioje gyvenančių baltukų skaičius dažniausiai būdavo nustatomas, apibendrinant medžioklėse su varovais matytų žvėrelių skaičių. Pagal medžiotojų vykdytas žvėrių apskaitas 2000 m. Lietuvoje gyveno apie 6 400 baltukų. Tačiau pradedant XXI a. pakaunės girioje baltukų mažėjo ir mažėjo, kol jau trejus–ketverius metus jų nemato nei medžiotojai, nei miškininkai. Matyt, juos pribaigė prie gausaus skraidančių ir žeme bėgiojančių plėšrūnų būrio pastaraisiais metais prisidėjusios lūšys, o ir vilkai girioje „revizijas“ atlieka dabar jau dažnai. Gal dar yra užsilikęs vienas kitas baltukas prie Dubravos rezervatinės apyrubės aukštapelkės, tačiau nėra vilties, kad girios baltųjų kiškių mikropopuliacija galėtų atsigauti.

Matyt, panaši situacija ir visos Lietuvos miškuose, nes medžiotojai vangiai medžioja smulkiuosius plėšriuosius žvėrelius – lapes, mangutus, abiejų rūšių kiaunes, nes niekam nereikalingi jų kailiai, o mėsa maistui – netinkama. Griežtai reguliuojama vilkų medžioklė, nors jų priviso tikrai per daug.

Nežinia, per kokias pažintis (sovietine leksika – blatą) Lietuvos raudonojoje knygoje įsitaisė lūšys, nors jau pats laikas būtų pradėti ir jų medžioklę. Baltukus gali skriausti ir vištvanagiai bei krankliai, į kuriuos nukreipti šautuvų vamzdžių taip pat negalima jau labai seniai, nors jų populiacijos taip pat yra pagausėjusios. Negali medžiotojai kariauti ir su valkataujančiais šunimis. Be to, šiltėjantis klimatas beveik kasmet žymiai trumpina sniego dangos buvimo miškuose trukmę, tad baltojo zuikio kailio spalvos prisitaikymas prie aplinkos jam jau ne padeda, o tik kenkia.

Baltasis zuikis nepriklauso miško aristokratų luomui, kaip lūšis ir vilkas. Patupdėme jį į Lietuvos raudonąją knygą ir pamiršome. Niekas jų neskaičiuoja, o ir padaryti tai gana keblu, nors kai kvepia europiniais milijonais, suskaičiuoti sugebama net tokią smulkmę, kaip meldinės nendrinukės. Tačiau ir primityvi apskaita bent parodytų, kuriuose Lietuvos miškuose dar striksi baltieji kiškiai, ir būtų galima įvertinti, kokios perspektyvos laukia šių žvėrelių populiacijos. O gal kokios šviesios profesorių galvos sumislytų ir kaip šiems arealo pakraštyje vis dar egzistuojantiems žvėreliams pagelbėti…

Nors tai padaryti gana sunku. Vilkai, lūšys, valkataujantys šunys (net Lietuvoje laukiamam pasirodyti šakalui yra nustatyti medžioklės terminai) ir visi plėšrieji paukščiai turi labai daug užtarėjų bei globėjų, tad kiek žymiau sumažinti jų populiacijų gausos nepavyks. Juk ir dievulio nepaprašysi, kad sugrąžintų senoviškas Lietuvos žiemas, kai sniego danga išsilaikydavo nuo lapkričio iki balandžio ir tada bent slepiamoji kailio spalva kiek gelbėtų baltukus. Tačiau kam pasakoti, kad žmogui nedera kištis į gamtoje nusistovėjusius lūšių ir baltųjų kiškių populiacijų santykius, kai miškiniai katinai už europinius pinigus buvo veisiami nelaisvėje ir paleidžiami į miškus, kur, beje, daugiausia baltukų ir gyveno.

Lūšiai nėra ką veikti

Žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius straipsnyje „Lietuvos miškų žvėrys. Baltasis kiškis“ („Mūsų girios“, 2023 m. gruodis) teigia, kad baltasis zuikis atsargus ir slapus. Tačiau tas slapumas dažnai jį ir pražudo. Gal prieš 15 metų stovėjau šaulių linijoje gausiai sniegu apdrėbtoje girioje. Priekyje už dešimties žingsnių augo jauno eglės pomiškio lopinėlis. Jame buvo vykdyti priežiūros (ugdymo) darbai, specialiais kardais apie 1 m aukštyje nukertant liaunus eglaites stelbusius berželius. Taip būdavo daroma, kad likę styroti nepageidaujamų lapuočių ir krūmų stagarai bei iki žemės nulenktos jų viršūnės trukdytų elniniams žvėrims (daugiausia stirnoms) prasibrauti iki eglučių ar pušaičių, kurių viršūniniais ūgliais giliomis žiemomis tie žvėrys minta.

Tas mažas eglynėlio lopinėlis su galvas iki žemės nulenkusių berželių šepečiu buvo užverstas storu sniego sluoksniu – susidarė savotiška palapinė. Iš medžiotojo pusės sniego stogas siekė žemę, o iš tos pusės, iš kurios turėjo ateiti varovai, buvo atviras įėjimas į sniego palapinę. Kai garsiai šūkaujantys varovai jau buvo prie pat šaulių linijos ir aš gana garsiai šūktelėjau, kad varymas baigtas, atlėkė varovams talkinusi Vakarų Sibiro laika, tiesiu taikymu nėrė į sniego palapinę, o iš jos pasigirdo zuikio klyktelėjimas. Po akimirkos į kvartalinę liniją iššuoliavo šuo, dantyse nešinas baltut baltučiu negyvu kiškiu. Apžiūrėję žvėrelį, jokių anksčiau padarytų sužeidimų neradome – zuikis buvo visiškai sveikas. Tačiau jo slapumas, kaip teigia S. Paltanavičius, buvo neįtikėtinas – pro visai arti kvartalinės linijos gulintį žvėrelį praėjo visa medžiotojų rikiuotė, varymo metu nuaidėjo keletas šūvių, garsiai šūkaudami atėjo varovai, o baltukas nė nemanė sprukti iš savo slėptuvės. Jeigu ne šuo, taip ir būtų prakentėjęs savo guolyje. Tačiau jeigu sveiką zuikį gali sugauti naminis šuo, tai dar lengviau tai padaryti gali lūšis, vilkas ar net lapė. Štai tau ir kailį gelbstintis slapumas…

Labiau kenkia nei padeda

Lietuvos miškuose baltojo kiškio populiacijos gausėjimui trukdo labai nepastovios oro sąlygos ir įvairių plėšrūnų, galinčių susidoroti su nedideliu žvėreliu, gausa. Šiaurėje gyvenantys žvėreliai ir žiemoti pasiliekantys paukščiai, prisitaikydami prie klimato sąlygų, įsigudrino keisti aprėdų spalvą. Taip ir baltasis zuikis – vasarą būna rusvai pilkas, o žiemą – baltas.

Tačiau toks sezoninis prisitaikymas prie aplinkos negelbsti pietiniame žvėrelių išplitimo arealo pakraštyje, ypač dabartiniu klimato šiltėjimo periodu. Spalio pabaigoje baltasis zuikis jau apsirengia sniego baltumo kailinukais, o sniegas Lietuvoje gerai, jei padengia miško paklotę tuoj po Kalėdų, bet būna ir visai besniegių žiemų. Pavasariais baltukai dar vilki savo baltuosius kailinius, kai sniego nebelieka. Kai aprėdas ryškiai matomas, sunku pasislėpti nuo gausaus persekiotojų būrio.

Nenoriu sutikti su garsaus gamtininko žiniasklaidoje išreikšta nuomone, kad baltas kailis zuikiui duotas tik šiaip sau arba bent jau netrukdo gyventi, nes plėšrūnai zuikius medžioja daugiausia naktį ir vadovaudamiesi uosle, o ne rega. Tačiau, kaip ne kartą yra pastebėjęs ir pats S. Paltanavičius, gamtoje šiaip sau nieko nebūna. Jei gamta zuikiui lėmė keisti kailio spalvą pagal metų sezoną, vadinasi, tai jam geriau leidžia išlikti gyvam. Zuikius plėšrieji paukščiai, o ir lapės gali nustverti ir dieną, ypač kai iš saugių guolių juos išbaido žmonės, miškuose vykdydami įvairią veiklą. Taigi, Lietuvos klimato sąlygomis šis gamtos išradimas, kai žvėreliai ir paukščiai, siekdami išlikti, keičia apdarų spalvą iš vasarinės į žieminę ir atvirkščiai, jiems dažniau kenkia, nei padeda.

Beje, nuo seno iki uždraudimo baltieji kiškiai buvo medžiojami ir Dubravos girioje. Nuo Girionių medžiotojų būrelio įkūrimo 1963 m., Dubravos girioje per sezoną būdavo sumedžiojama vidutiniškai apie 10 baltukų. Specialiai niekas jų nemedžiodavo, tačiau vienas kitas žvėrelis būdavo nušaunamas medžioklėse su varovais, miške medžiojant pilkuosius kiškius ar kitus žvėris. Ataskaitose apie sumedžiotus kiškius baltieji nebuvo skiriami nuo pilkųjų, kaip ir akmeninės kiaunės nuo miškinių, tad iš išlikusių dokumentų neįmanoma tiksliau nustatyti, kiek kurių žvėrelių buvo sumedžiota.

Ar reikėtų veisti nelaisvėje?

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Titulinėje nuotr. – Tokios medžioklės būdavo Dubravos girioje.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.