Ashburn +23,7 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 17 Lie 2024
Ashburn +23,7 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 17 Lie 2024

Kaip ištrinamas lietuvio darbštumo genas – KOMENTARAS

2023/10/09


Šiauliai („Šiaulių kraštas“). Kai studijavau Vilniaus universitete, lotynų kalbą dėstė gal kokių aštuoniasdešimties metų profesorius. Fiziškai jau nebestiprus, bet žvitraus proto vyras. Gal dirbo dėl geresnio pragyvenimo? Gal dėl to, kad nebuvo, kas jį pakeistų. Darbštuolis pats, reiklus ir studentams. Studentus, kurie nelankydavo paskaitų arba neparuošdavo namų užduočių, jis vadindavo tingėjimo genijais.

Šį epitetą prisiminiau, kai paskambino viena garbaus amžiaus šiaulietė, Dainų mikrorajono gyventoja. Moteris guodėsi, jog kai kurie daugiabučių bendrijų pirmininkai, patarti aplinkos tvarkytojų, nusprendė naikinti daugiabučių aplinką puošiančius darželius.

Darželius pasodino ir jau po keliolika metų puoselėja patys daugiabučių gyventojai. Šiaulietė pasakojo ir pati prisodinusi gėlių aplink visą daugiabutį. Derino, kad nužydėjus vieniems augalams, sužydėtų kiti ir džiugintų akis nuo pavasario iki vėlyvo rudens.

Tokių aplinkos gražinimo entuziastų radosi ir kituose daugiabučiuose. Jie už savo pinigus pirko pinavijų daigus, gvazdikėlius ir kitokias gėles, kad jos pakaitomis žydėtų ir džiugintų ne tik daugiabučių gyventojus, bet trauktų ir praeivių akį. Darželius daugiabučiuose gyvenančios darbštuolės pačios ravėjo, pačios laistė.

Deja, nuspręsta išrauti daugiametes gėles, o vietoj jų pasodinti ką nors modernesnio arba palikti tik žaliąją veją. Kad būtų mažiau darbo...

Tai tik mažytis pavyzdys, kaip darbšti, daugelį dalykų gebanti lietuvių tauta pradeda nulietuvėti ne tik eksportuodama savo rankas, kojas, protą ir gebėjimus bei vaikus į užsienius, bet ir gyvendama čia, savo šalyje. Iš mūsų mentaliteto ištrinami patys geriausi lietuvio bruožai darbštumas, nagingumas, tvarkingumas, kurie padėjo atlaikyti deficito laikus, visokiausius nepriteklius ir sunkmečius.

Tik darbštumas, nagingumas ir sumanumas daugeliui darbštuolių padeda išgyventi ir dabar, kai regis, visko yra, bet ne viską gali įpirkti arba negali įpirkti kokybiško daikto. Tuomet gelbsti rankos...

Daugelis bent jau vyresniosios kartos vyrų geba ir remontą namuose pasidaryti, ir buities prietaisą susitaisyti, ir šiltnamį pasistatyti, ir vandens maišytuvą pasikeisti. Kai kurie „prikelia“ net senesnius, pigiau pirktus automobilius, nes naujų nublizgintų neįpirktų. O gal ir neapsimokėtų pirkti...

O vyresniosios kartos moteriškių rankos irgi kuria stebuklus. Jos nė nesugalvotų, jog pietus galima užsisakyti iš restorano. Atveš tau prie durų. Nei virti, nei indų plauti... Jos pačios iš nebrangių produktų gamina įmantriausius patiekalus, kad šeima būtų soti ir sveika. Jos iki gramo sutvarko visus savo soduose ir daržuose užaugintus vaisius bei daržoves. Kai kurios dar mezga, neria, kūrybingai suado ir sulopo. Kad pragyvenimas būtų pigesnis ir tvaresnis. Antraip argi pragyventume iš mažiausių Europoje atlyginimų ir pensijų?

Ar atliktų vienas kitas euras bilietui į teatrą ar kokiai nors išvykai?

Prieš daugelį metų, kai mažesnių miestelių gyventojai masiškai atsisakinėjo gyvulių, kai kurie – ir daržų, viena iš Amerikos parvykusi garbaus amžiaus mano pašnekovė stebėjosi, kad lietuviai kolektyviniuose soduose ir savo kiemuose stato šiltnamius: „Kam tiek vargti dėl kelių pomidorų? Juk galima nusipirkti.“

Diskutavau ir su intelektualiu kultūros darbuotoju. Jo nuomone, žmogus turi pragyventi iš savo algos. Neužsiiminėti visokiais papildomais dalykais, nes, viską gamindamas pats, atima pajamas iš verslo.

Gal ir taip, jeigu to žmogaus pajamos leistų būti sočiam pačiam ir patenkinti verslo apetitus.

Deja, Lietuvoje tik nedidelei dalelei itin gabių, talentingų, paklausias ir gerai apmokamas profesijas turinčių žmonių, saujelei europarlamentarų ir kitos rūšies politikų, užsitikrinusių saugų ir sotų pragyvenimą keliems dešimtmečiams ne tik sau, bet ir savo vaikams, daliai jų prie gerų algų dar prisiduriant ir iš kyšių pavyksta gyventi be papildomų rūpesčių.

O likusiai daugumai žemą pragyvenimo lygį tenka kompensuoti buitį gerinant savo rankomis ir sumanumu.

Antra vertus, tai yra tvarumas, apie kurį dabar tiek daug kalbama. Nauda savo organizmui, nes valgydamas savo užaugintą daržovę ar savo rankomis pagamintą šviežią patiekalą, tu žinai, ką valgai. Nėra jokių „E“.

Nauda ir gamtai, nes ilgiau naudodamas seną daiktą, rečiau perki naują, kurio gamyba dažniausia kenkia gamtai.

Bet iš užsienio atėjusi besaikio vartojimo ir nepersidirbimo mada vis daugiau lietuvaičių verčia tingėjimo genijais. Palaipsniui trinami daugumos lietuvių genuose užfiksuoti ūkiško, nagingo, taupaus žmogaus bruožai. Juos pakeičia vienadienio, tik šia diena gyvenančio žmogaus filosofija. Malonumų siekis. Noras prasisukti kuo lengviau. Egoizmas. Meilė tik sau.

Už solidžius pinigus butą senyvai moteriai remontuojantis meistras nesivargina nusileisti iš ketvirto aukšto ir susinešti dekoratyvinio tinko maišus. Sako: „Užsinešk pati. Aš – meistras. Medžiagos man turi būti pristatytos į butą.“

Pensinio amžiaus maisto banko darbuotojai atvežė bulvių jaunai nepasiturinčiai šeimai. Atvažiavę į kiemą skambina – gal niekur nedirbantis vyriškis nusileistų žemyn ir padėtų užnešti maišus į penktą aukštą. „Negaliu, man skauda nugarą“, – atšauna iš pašalpos gyvenantis. Geradariai tempia bulves į viršų. Nesmerkia jauno žmogaus. Sako: „Jo toks mąstymas“. Tik neaišku, ar toks mąstymas iš prigimties, ar šio laikmečio sąlygų padiktuotas.

Bet grįžkime prie daugiabučių. Beveik visi butai dabar juose privatūs. Bet gyventojas, pasirodo, negali net gėlės pasisodinti po savo langu. Neduok Dieve ji kam nors nepatiks, pasirodys pernelyg senoviška. Arba kaimynas užpavydės, kam po kaimynės langais – gražu. Tektų ir jam pasitempti. Sodinti, ravėti, laistyti.

O galiausiai už visus gyventojus staiga ima ir nusprendžia daugiabučio administratorius arba bendrijos pirmininkas, pasitelkęs neva daugumos nuomonę ar balsus.

Geriau išraus jau pasodintas pinavijas, kurių daigas kainuoja nemažus pinigus, pirks pavyzdžiui hortenzijas ir laidys gyventojų sukauptas lėšas. Ko gero, papildomai ims ir už naujųjų gėlynų ar žolynų priežiūrą. Ims iš visų ir iš tų, kurie darbuojasi užsienyje, butuose negyvena ir nė neparvažiuos ant tų hortenzijų žydėjimo. Ir iš to, kurio sodintas gėles išrovė.

Ima ir už laiptinių plovimą. Bute negyvenantis ir laiptinės netrypiantis turi mokėti už tai, kad kaimynai, kurių nė nepažįsta, vaikščiotų švaria laiptine. Argi nebūtų paprasčiau, susidarius grafiką, patiems tą laiptinę nusiplauti?

Bet kam čia vargti? Gali nuplauti pasamdyta valytoja. Kaip užsienyje! Skirtumas tik tas, kad ten dauguma nuomojasi butus ir visos paslaugos įeina į nuomos ir komunalinių patarnavimų kainą. Nuomininkas – bejėgis ką nors pakeisti.

Buto savininkas pakeisti gali. Bet jeigu vienas kitas dėl senyvo amžiaus to padaryti nepajėgia, o dauguma pajėgiančiųjų – tingėjimo genijai, ką bepakeisi?

Beje, ir Lietuvoje jau kalbama, kad per daug žmonių turi nuosavus būstus. Būtų geriau, kad nuomotųsi. Tuomet suklestėtų nuomos verslas. Atsirastų daugiau milijonierių. O nuomininkas svetimame bute negalėtų nė vinies įkalti į sieną.

Kartais stebint keistus, iš svetur atsivežtus ir mums primestus gyvenimo pokyčius dingojasi, jog formuojama naujoviška proletariato klasė. Nieko neturinti ir nenorinti turėti. Besiglaudžianti svetimose pastogėse. Nematanti prasmės dirbti. Arba dirbanti daug, bet pinigus iššvaistanti restoranams, kelionėms, klubams ir visokiems kitokiems malonumams. Gyvenanti šia diena. Negalvojanti, ką paliks savo vaikams. Neturinti ko prarasti.

 

Reginos MUSNECKIENĖS komentaras / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Dalintis