Kaip „kultūrininkai“ vyriausybę formavo...

Pasidalijimas išlieka

I. Adomavičiui paskelbus apie atsistatydinimą iš kultūros ministro pareigų, „Nemuno aušros“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis sako, kad Kultūros ministerija liks jo vadovaujamai partijai. „I. Adomavičius padarė labai daug darbų, namų darbų. Turime dokumentų, turime popierių, kurie įrodo, kas vyko ministerijoje. Ką mes atradome, tai turėsime veiklos, – kalbėjo R. Žemaitaitis. – Ne kultūrininkai sprendžia, kas turėtų būti ministru. Gal jau mes kažkaip tai išsispręsime. Protestas yra viena iš priežasčių, kodėl I. Adomavičius nusprendė atsistatydinti. Viena iš tų pagrindinių priežasčių – neįmanoma dirbti. Neįmanoma net dokumentų skaityti – nuo ryto iki vakaro puola. Už nieką.“

Kultūrininkų pozicija

Kino režisierius ir aktyvus protestuotojas Karolis Kaupinis skelbia visos protestuotojų komandos manifestą: „1. Nuo pirmos dienos mes sakome „Nemuno aušrai“ kultūroje NE. Ne I. Adomavičiui, ne R. Žemaitaičiui ar kitoms susijusioms asmenybėms, o labai konkrečiai – „Nemuno aušrai“. 2. Nuo pirmos dienos mes esame pilietinis judėjimas. Ne politinis. Kaip atskirti? Nes mūsų reikalavimas yra vertybinis, o politikoje vertybių nebeliko. 3. Mus inspiravo ne konservatoriai, liberalai ar mistinės „neo-kitos“ politinės jėgos, o konkrečiai „Nemuno aušra“, Socialdemokratų partija ir Gitanas Nausėda. 4. Mūsų yra tiek, kiek reikia tikslui pasiekti. Mūsų nesuskaičiuosi, nes mes esame grūdai valstybės aruode. Bet gerai, kai mūsų skaičių sumažinat, nes mums palanku, kad mūsų neįvertinat. 5. Mes protestuosime, kol pasieksime tikslą. Iškart tai pasakėme. Kartosime, kol įsismelks. Tik kuo toliau, tuo veiksmų bus daugiau. Juk mes kultūros žmonės, kūryba yra mūsų duona. 6. Prieš metus iš tiesų įvyko rinkimai. Rinkėjai davė mandatą dalyvauti valstybės valdyme, bet nebūtinai vykdomojoje grandy ir tikrai ne ten, kur nėra nei programos, nei kompetencijų. „Nemuno aušrą“ pas mus atgrūdo politikai, veikiantys iš išskaičiavimo, o mes išgrūsime, nes ne skaičiuojame, o kuriame Lietuvos žmonėms. Net mūsų streikas yra kūryba, atsivėrimas ir telkimas. 7. Mes negalime įvesti valstybės į chaosą, nes ji ten jau įvesta tų politikų, kurie mus inspiravo. 8. Kultūros bendruomenė negali taškyti pinigų, nes yra mažiausiai finansuojama sritis, o visų Lietuvos kultūros darbuotojų vidutinis darbo užmokestis 17 proc. atsilieka nuo vidutinio darbo užmokesčio. 9. Pirmalaikiai rinkimai yra ne mūsų tema, tad nelabai yra ką pakomentuoti. Mus tik kiek stebina, kodėl jūs jų bijot, nes jūsų trijulės reitingai yra aukščiausi. Bet šitai paliekam jums ten politikoje aiškintis.

Ir pabaigoje atsakymas susiorientavimui į koalicijos partnerio klausimą „kurioje dimensijoje arba pasaulio lygmeny mes gyvename?“ Gyvename žmonių, turinčių savigarbos, šaly.“

Politikavimas ir pavojus demokratijai

Buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojas ir apžvalgininkas Kastytis Braziulis išsako savo pastebėjimus dėl kultūrininkų-protestuotojų, prieštaraudamas jų reiškiamiems tikslams ir protesto motyvams: „Tai yra ne ekonominis, ne socialinis, o politinis reikalavimas. Reikalauja ne ministrą keisti, o valdančiąją koaliciją. Reikalauja išvaryti iš koalicijos „Nemuno aušrą“ ir jiems netinkamus asmenis. Reikalauja sudaryti valdžią, kuri gintų jų interesus. Faktiškai reikalauja pakeisti rinkimų rezultatus. Antra, valstybės įstaigos, organizacijos įsitraukė į politinę kovą dėl valdžios. Jos ne savo funkcijas vykdo, o politikuoja. Tereikia palaukti ir į politinę kovą įsitrauks kariuomenė. Trečia, naudojamos priemonės yra neteisėtos. Protestuotojai formuoja jiems palankią visuomenės nuomonę, „šerdami“ ją dezinformacija. Protestuotojai sabotuoja valstybinių institucijų veiklą – atsisako bendradarbiauti su Vyriausybe, prezidentūra, ministrais, laiku nevykdo užduočių, ragina prie jų jungtis kitas įstaigas. Yra vykdomas mobingas.

Demokratijos lygis yra nustatomas pagal tai, kaip pralaimėjusieji atiduoda valdžią. Jeigu taikiai, tai demokratija. Jei visais būdais bando ją išlaikyti, tai diktatūros požymis. Jei neatiduoda – tai diktatūra. Kai dalis visuomenės yra aktyvi ir naudoja teisėtas priemones teisėtiems tikslams pasiekti, yra sveikintina, yra efektyviausia politikų veiklos kontrolės priemonė. Tačiau kai aktyvi visuomenės dalis nesutinka su rinkimų rezultatais ir bando valdžioje išlaikyti jų interesus atstovaujančias partijas, asmenis, tai yra pavojus demokratijai.“

Kas skirstys pinigus?

Socialdemokratas Vilius Kavaliauskas atkreipia dėmesį, kad visiems protestuotojams svarbi ne tiek pati kultūra, kiek tai, kas skirstys jai paskirtą biudžetą: „Aš nepasirašiau peticijos prieš kultūros ministrą. Pirmiausia, man niekas nesiūlė. Jeigu būtų buvusi mano valia – būčiau siūlęs palikti ministru Šarūną Birutį. Būtų lėmę jo patirtis tame darbe ir svarbiausia – tuo laikotarpiu mažai kas sulaužyta.

Nuo 1985-ų, kai atvežiau pirmus konteinerius muziejams iš Amerikos, vis kažką kultūroje veikiau. Paskutinis žygis buvo su 740 Kauno žydų dailininko Arbito Blato darbų. Bet tas darbas buvo malonumas, palyginti su nedėkingu bibliotekininko, muziejininko, aktoriaus, kaimo kultūros organizatoriaus triūsu. Nesimušiu į krūtinę, kad mano balsas turėtų ką spręsti.

Protestai nesusiję su trombono klasę „čiurlionkėje“ baigusiu aušriečiu – jiems baisu, kad ministro postą gaus rinkimus laimėjusios partijos atstovas. Nesvarbu, kurios, ir nesvarbu, koks.

Aš nežinau, ką pasakyti apie mūsų „trombonistą“ – jo nepažįstu, nesu jo giminaitis. Žinau gal net mažiau nei mūsų prezidentas, pakalbėjęs su juo iš Niujorko. Kultūra visoms partijoms buvo „pavainikė“, tarsi niekam nereikalinga. Bet šiemet viskas pasikeitė – ta ministerija, kartu ir konkreti partija, kontroliuos ir pinigų srautus, tenkančius žiniasklaidai. Piliečių požiūris mažai kam rūpi, bet jis gali nulemti milijonus.“

Politikos reikalas

Politologas ir komunikacijos ekspertas dr. Ainius Lašas stebisi protestuotojų reikalavimais: „Prasideda daug slidesnė teritorija, nei protestuotojų lyderiai nori pripažinti. Sako „Nemuno aušrai“ kultūroje NE, o kaip su energetika? Su švietimu? Su Teisingumo ministerija? Viskas tinka? Jei TAIP, kas čia per iškastruotas pilietinis požiūris į valstybę, kuris ignoruoja kitas, ne ką mažiau svarbias viešosios politikos sritis?

K. Kaupinis teigia, kad politikoje neliko vertybių ir todėl užimta vertybinė pozicija yra pilietinė, o ne politinė. Bet, tarkime, jog politikoje neliko vertybių, tačiau, vadinasi, kažkada jos buvo, ir politika iš principo gali derėti su vertybėmis. Tai kodėl jie yra išskirtinai pilietinis judėjimas? Tuo labiau kad ministerijų dalybos yra grynai politinis klausimas.

Einame dar toliau. Karolis teigia, kad prieš metus iš tiesų įvyko rinkimai. Rinkėjai davė mandatą dalyvauti valstybės valdyme, bet nebūtinai vykdomojoje grandy ir tikrai ne ten, kur nėra nei programos, nei kompetencijų. Tačiau, kaip skirstyti mandatą tarp dalyvavimo valstybės valdyme ir jos vykdomojoje grandyje? Žmonės balsavo už juos, bet nenorėjo, kad jie patektų į Vyriausybę? O dėl rinkiminės programos, argumentas yra toks pat silpnas, nes visa programa yra vienas–du punktai kiekvienai viešosios politikos sričiai. Kultūros dalis čia niekuo neišsiskiria. Taip, tokio lygio programa liūdina. Liūdina, kad nemažai daliai piliečių tokie „vėjai“ tinka bei patinka, bet čia jau yra visai kitas klausimas ir jis nėra susijęs su partijų porinkimine teise dalyvauti valstybės valdymo procese.

Aš asmeniškai rėmiau ir remiu protestą prieš bet kurios viešosios politikos srities profanavimą ir partinių diletantų vadovavimą joms, bet protestas-streikas prieš „Nemuno aušrą“ turi pagrindą tik tada, kada jie aiškiai pažeidžia pamatines demokratinės sistemos taisykles ir vertybes. Ar šiuo metu jos yra pažeistos? Į šį klausimą daug sunkiau atsakyti, nei kai kam atrodo, nes teisminiai tyrimai dėl kelių pažeidimų vyksta ir jų išvadų nėra. Populizmo, kaip tokio, nepriskirčiau prie formalių pažeidimų, nes ne vienoje partijoje galima atrasti populistinių veikėjų.

Nenoriu pradėti kvestionuoti demokratinių rinkimų ir su tuo susijusio porinkiminio ministerijų pasiskirstymo proceso, kaip tokio. Taip, „Nemuno aušros“ neadekvati populistinė retorika yra verta visokeriopos kritikos ir kandžių pašaipų, nes „chebra“ reguliariai šneka nesąmones, bet čia jau pereiname prie „Nemuno aušros“, kaip politinio veikėjo, retorikos, o ne jų principinės teisės dalyvauti valdymo procese vertinimo.“

Už trupinį aukso?

Apžvalgininkas Arvydas Daunys mėgina atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų valdo valstybę: „Aiškiai matome, kas valdo valstybę, net neturėdamas valdžios svertų.

Tai pasireiškia praktiniais veiksmais, spjaunant visuomenei į veidą, bandant pristatyti kelių šimtų žmonių, priklausomų nuo valdžios išmokų, pasisakymus, kaip visos Lietuvos visuomenės „spaudimą“ ministrui. Dar vakar kalbėjo, kad jie ne prieš ministrą, kad jie prieš partiją „Nemuno aušra“. Bet jie negali perduoti kultūros klausimų į kompetentingo žmogaus rankas, kuris kultūrą mato, kaip mūsų bendrą palikimą, tautos vertybes, atėjusias iš amžių, tautosaką, kalbą ir kitus dalykus, kurie mums leidžia jaustis vienos kultūros dalimi, lietuviais su bendromis šaknimis. Jie bando tas šaknis išrauti, pakeisdami jas daugiakultūriškumu.“

Jam antrina ir istorikė Rasa Čepaitienė: „Visą šį keliadugnį šaršalą vainikuoja ideologinė dūmų uždanga. Atseit kultūrininkai kovoja prieš „absoliutų blogį“ – „Nemuno aušros“ antisemitus, proputinistus, teroristus ir t. t. Tik kada ir kur menas ir ideologija buvo suaugę ir kūryba buvo pajungta propagandai? Nacistinėje Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje. Tikras menininkas ir tikras kultūros žmogus niekada nepainios šitų dviejų dalykų ir savo darbais netarnaus valdžiai už „trupinį aukso“, neužsiims masių kvailinimu ir manipuliavimu. Pagal tai ir atskirsi, kas yra kas.“

Internautė Idilė Vasarė dar atviresnė: „Kada kultūrininkai tapo politine partija? Kada laimėjo rinkimus? Kuo jie skiriasi nuo kitų profesijų, pvz., medikų?.. Kokiu pagrindu lenda į Vyriausybės formavimą? Ar yra Konstitucijoje nors vienas punktas, kad kurios nors profesijos atstovai turi teisę kištis į Vyriausybės darbą?“

„Alko“ portalo redaktorius Jonas Vaiškūnas apibendrina visų „kultūrininkų“ protestų esmę: „Vadinamieji kultūrininkai – avių banda – valdoma politinių piemenų. Supainiojo kultūrą su politikavimu. Ne tą partiją išrinko? Nepatinka kai kurios partijos? Palaukite rinkimų – ir perrinkite, – kaip sakė Ingrida Šimonytė.

Nė vienas nestreikavo ir nė žodžiu neužtarė kultūros, kai ministras spjaudė į Rimą Tuminą, niekino Audrių Valotką, kai kultūros visuomenės akyse buvo žeminamas ir toliau tebežeminamas Lietuvos karališkųjų insignijų atradėjas Saulius Poderis.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.