Kaip Višakio Rūdoje dviratį išradinėjo

Dabartinėje Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje ypač išplitusi balų arba pelkių rūda. Istoriniai šaltiniai byloja apie čia iš Mozūrijos atkeliavusį bajorą Kazlą (Kozlowskį), kuris nužiūrėjęs plačiose Užnemunės giriose vaizdingą vietą ant dešiniojo Jūrės upelio kranto. Savo verslo pradžią jis siejo su medienos, reikalingos pastatų, laivų statybai, bei įvairių medžio produktų (anglies, dervos, deguto, pelenų) gamyba, tačiau bajoro įgimtas įžvalgumas ir verslumas netikėtai pradėjo verslą plėtoti ir kita linkme – geležies gavyba. Aptikus geležies rūdos klodus, bajoras greta medienos verslo pradėjo plėtoti ir geležies gavybą.

Senolių bylojimai mena, kad Kazlos šeima buvus gausi, joje augo penki ar šeši sūnūs, kurie vėliau bus pasklidę po netolimas apylinkes ir ten įkūrę savas rudnias –  šitaip šalia Kazlienės Rūdos pradėjo gyvuoti Višakio Rūda, Sena Rūda, Jūrės Rūda, Karčrūdė, Judrarūdė ir netgi Kardokrūdė. XIX a. įrengta Kazlų Rūdos rudnia, turėjusi du vandens ratus, per metus išlydydavo apie 10 t geležies, kurią perdirbdavo į kirvius, žagrių noragus, akėtvirbalius ir pan.

Geležes liejininkystės apimtys augo. 1883 m., pavyzdžiui, A. Naumavičiaus geležies kalykla per metus pagamino jau 20 t geležies dirbinių, tai didžiausias geležies kiekis išlydytas šiose vietovėse. Plečiantis geležies verslui, augo ir Kazlų Rūdos kaimas.

Nutiesus geležinkelį Kazlų dirbinius nukonkuravo atvežtinė geležis iš Rusijos ar Vokietijos. Ilgainiui amatas liko pamirštas, nors geležies rūdos vietiniai gyventojai vis dar randa.

Vietiniai, kitaip nei atvykusieji, šiek tiek istorijos apie geležies rūdą ir čia buvusias rudnias žino, tačiau į Kazlų Rūdą gyventi atvyksta ir naujakuriai, kuriems šis „ryžas“ ir pakankamai tvirtas žemės grumstas kelia daug klausimų, tačiau yra profesionalų, kurie gali papasakoti tiek apie balų rūdą, tiek ir apie jos atsiradimą žemės paviršiuje bei geležies gavybos kelią.

Višakio Rūda – vienintelis etnografinis kaimas Kazlų Rūdos savivaldybėje, kurio apylinkėse, remiantis archeologiniais šaltiniais veikė net dvi rudnios (geležies gavybos vietos). Čia ir vyko projekto veiklos: skaitytos paskaitos apie balų (pelkių) rūdos atsiradimą Kazlų Rūdoje, archeologijos paslaptis, paskui patraukta į balų rūdos paieškas. Rūda šįsyk aptikta ne baloje, o pievoje ir dirvone. Telkinyje buvo galima matyti geležies rūdos sluoksnius, sluoksnių pokyčius. Visos kišenės užsipildė kazlųrūdietišku auksu. O galiausiai senoviniu būdu buvo išgaunama geležis.

Rudnelė pradžioje džiovinta malkomis, vėliau užkrauta medžio anglimi (pagaminta senoviniu būdu – deginant velėna uždengtą sausų malkų stirtą ir ribojant oro patekimą, kol išgaruoja lakiosios medžiagos, pasišalina degieji dūmai ir lieka anglis) bei paruošta balų rūda. Temperatūra buvo keliama ir palaikoma pasitelkiant savadarbes dumples. Beje, šis eksperimentas jau 10-asis.

Šio degimo metu buvo sudeginta 14,7 pagamintos anglies, 4 kg pirktinės anglies ir 14 kg geležies rūdos. Eksperimentas truko 2,5 val.

„Išradinėjame dviratį“, – su šypsena sako dr. Jonas Šečkus, Klaipėdos universiteto ir Vytauto Didžiojo universitetų lektorius. Tačiau šis dviratis dar turi begalę paslapčių!

Partnerio turinys