Šventiniai kambariniai augalai

Puansetija – Kalėdų žvaigždė

Nuostabiu šventiniu kalėdiniu simboliu laikoma karpažolė – puikioji puansetija, kurios pažiedlapiai išsidėstę ratu sudaro spalvotą skrotelę tarytum tikrą Kalėdų žvaigždę. Ši gėlė pražysta tuo metu, kai dienos trumpiausios (trumpesnės nei 12 valandų).

Puikioji puansetija (Poinsetia pulcherrima Wild., sin. Euphorbia pulcherrima Grah.) – tai karpažolinių (Euphorbiaceae) šeimos daugiametis augalas, savaime paplitęs Meksikoje, Gvatemaloje, Floridoje, drėgnose paatogrąžių srityse. Gamtoje karpažolė užauga iki 3–4 m aukščio, tad galite įsivaizduoti ten gyvenančiųjų džiaugsmą per šventes, kai Kalėdų žvaigždė atrodo kaip aukštokas medis – tikra sodų puošmena.

Gražiausi šio augalo raudoni, purpuriniai, rožiniai, balti, geltoni ar abrikosinės spalvos pažiedlapiai, kuriuos galima supainioti su žiedais. Tikrieji puansetijos žiedai slepiasi po spalvinga karūna. Iš tiesų, šios pažiedės laikomos kur kas gražesnėmis nei tikrieji žiedai, kurie yra smulkūs, išaugantys pažiedžių centre. Ji pavadinta puansetija JAV ambasadoriaus Joelio Robertso Poinsetto garbei, kuris dirbdamas diplomatinį darbą Meksikoje 1828 m. susižavėjęs šiais augalais nugabeno jų ir įkurdino JAV. Puansetija nesusijusi su Biblija, nors dėl raudonų lapų ir vadinama kalėdiniu augalu. Sena actekų legenda pasakoja, kad deivei nuo nelaimingos meilės plyšo širdis, ir nukritę ant žemės kraujo lašai pavirto raudonais lapais. Taip ir atsirado ryški, lyg liepsnojanti gėlė.

Kambariuose ant palangės arba ant gėlių stalelio grožimės ir mažomis, vos 7–10 cm aukščio puansetijomis, ir gan aukštomis – iki 60 cm. Pas mus namuose karpažolės gali užaugti ir iki 1,5 m aukščio. Parduotuvėse galima įsigyti ir vienastiebių, ir šakotų, ir net svyrančiųjų puansetijų. Nors puošniųjų karpažolių pažiedlapiai gali būti įvairių spalvų ir formų, Lietuvoje dažniausiai parduodamos būtent raudonos spalvos gėlės. Pirkdami puansetiją sau ar dovanų, atkreipkite dėmesį į žiedus, mat spalvingų pažiedlapių centre turi būti kuo mažiau išsiskleidusių žiedų – tada gėlė ilgai žydės (spalvotieji pažiedlapiai laikysis apie 2,5 mėnesio), o kuo daugiau bus išsiskleidusių, tuo trumpiau gyvens augalas.

Poreikiai. Puošniosios karpažolės jautrios šalčiui, todėl nusipirkę vieną ar kelias stenkitės namo gabenti kuo geriau apsaugoję nuo šalčio ir vėjo. Šios ryškiaspalvės gėlės papuošia namus ir padovanoja Kalėdų laukimo nuotaiką. Šilumos poreikis svarbus ir puansetijoms atsidūrus namuose, žydėjimo metu tinkamiausia 16–20 °C temperatūra. Parinkite joms šviesią vietą ant rytinės palangės ar visai netoli lango, drėkinkite aplinkos orą, augalus saugokite nuo skersvėjo ir šalto oro. Laistykite minkštu, kambario temperatūros vandeniu, substratas visada turi būti drėgnas, bet ne šlapias. Vandenį pilkite į padėkliuką, bet ne ant augalo. Nuo lapkričio puansetijos netręšiamos, tačiau norint, kad jų pažiedės būtų ryškesnės ir dekoratyvesnės, 1–2 kartus paliekite 0,1 proc. koncentracijos žydinčioms gėlėms skirtų trąšų tirpalu.

Daugelis mano, kad šios gėlės yra tiesiog vienkartinės ir su jomis atsisveikina. Iš tiesų po spalvingo pasirodymo augalai pereina į ramybės būseną. Paskui vėl pradeda augti, o trumpėjant dienoms, lapkričio pabaigoje nusispalvins ir vėl pasipuoš kalėdinėmis žvaigždėmis. Jei neturite laiko, kasmet geriau nusipirkite profesionalų išaugintą vis kitokios spalvos ir formos puansetiją.

Šias gėles reikėtų saugoti nuo mažų vaikų ir naminių gyvūnų, nes būtent jie, nesuvokdami pavojaus, dažniausiai ir nukenčia nuo dirginančių puansetijų sulčių.

Dauginimas. Gegužę–birželį puansetijos dauginamos žaliaisiais auginiais arba jų galima įsigyti iš užsienio šalių firmų, prekiaujančių gėlių sodmenimis.

Išlakioji pūkmirtė – Kalėdų medis

Išlakioji pūkmirtė (Metrosideros exelsa Sol. ex Gaertn.) – vienas iš didingiausių, egzotinių mirtinių (Myrtaceae) šeimos augalų, visžalis daugiakamienis medelis ar krūmas. Pūkmirtės paplitusios Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, upių pakrantėse ir prie kitų vandens telkinių. Natūraliose savo buveinėse užauga iki 20 m aukščio ir 10–12 m pločio. Gentyje apie 30 rūšių, be visžalių medžių ir krūmų, yra ir augančių vijokliais.

Išlakiųjų pūkmirčių dekoratyvūs ne tik žiedai, bet ir lapai, ypač kai dar ne visai išsiskleidę kaip ir žiedpumpuriai, padengti šviesiai pilkais pūkeliais, lyg aksominiai. Kai lancetiški lapai išauga reikiamo dydžio, jų viršutinė pusė tampa sodriai žalia, o apatinė išlieka pūkuota, kaip ir šių augalų kamienas ir šakos. Šios pūkmirtės atrodo ypač įspūdingai, kai prieš Kalėdas pasidabina egzotiškomis raudonų žiedų skraistėmis. Jų ryškiai raudoni 3–4 cm skersmens žiedai su ilgais kuokeliais atrodo itin gracingai, sutelkti ūglių viršūnėse į tankius skėtiškus žiedynus. Genties pavadinimas Metrosideros kilęs iš senovės graikų kalbos žodžių metro – širdis ir sideros – geležis. Rūšies pavadinimas excelsa lotynų kalboje reiškia aukščiausias, didingas. Gamtoje dažniausiai sutinkamos gausiai žydinčios raudonžiedės pūkmirtės, vietinių gyventojų vadinamos Kalėdų medžiais, nes žydi per Kalėdas, bet yra augaviečių, kur galima pasigrožėti ir pūkmirtėmis su baltais, rausvais ar net geltonais žiedais. Susižavėjus šiais augalais, jų veislių su norimos spalvos žiedais galima įsigyti užsienio šalių internetinėse egzotinių gėlių parduotuvėse.

Poreikiai. Mūsų klimato sąlygomis Lietuvoje nežiemoja (pakenčia vėsą tik iki 0 °C), todėl patartina auginti vazonuose kaip kambarines gėles, vasarą puikiai augančias ir lauke. Mėgsta saulėtą vietą, vidutinio derlingumo ir sunkumo žemę, saikingą laistymą kambario temperatūros minkštu vandeniu. Augalai nesunkiai pakenčia sausrą ir sausą orą patalpoje. Vegetacijos metu juos tręškite rododendrams skirtomis trąšomis. Kad suformuotų tankų medelį, kelis kartus nuskabykite viršūnes. Vasarą puikiai jaučiasi lauke – terasoje, balkone, gali papuošti ir uždarą kiemelį ar laiptų aikštelę. Žiemai įneštus augalus laikykite vėsiose (8–10 °C), šviesiose patalpose ar žiemos sode. Lapkričio pabaigoje pastebėsite besiformuojančius žiedpumpurius, o prieš Kalėdas jau džiaugsitės ir gėrėsitės jų dovana – ryškių žiedų kupeta. Jei matysite, kad augalas nesuspės pražysti norimu laiku, perneškite į keliais laipsniais šiltesnę patalpą.

Dauginimas. Pūkmirtės dauginamos sėklomis ir auginiais. Jų medėjančius 7–9 cm ilgio auginius skinkite pavasarį ir kiškite į durpių ir smėlio ar perlito mišinį. Pridenkite polietileno plėvele ir laikykite šiltai, drėgnoje aplinkoje (nepurkškite per dažnai, nes auginiai gali supūti). Stratifikuotas (apie 2 mėnesius) sėklas sėkite pavasarį, kovą–gegužę į purų ir drėgną substratą. Šviesioje, šiltoje 15–20 °C patalpoje sėklos sudygsta per 4–6 savaites.

Araukarija – tikra kalėdinė eglutė

Aukštoji araukarija – kambarinis, labai simpatiškas spygliuotis su menturiu išsidėsčiusiomis taisyklingomis šakutėmis, kasmet vis gražėjantis savo stotu, gali puikiai pakeisti iš miško parsigabentą eglutę. Jis puikiai tiks tuose namuose, kur trūksta vietos didelei eglei arba kas nenori kirsti žaliaskarės, o kartu tai bus originalus pasirinkimas per žiemos šventes ir namus galės puošti dar daugelį metų.

Aukštoji araukarija (Araucaria heterophylla (Salisb.) Franco) – araukarinių (Araucariaceae) šeimos visžalis spygliuotis, siaura piramidės ar plataus cilindro formos laja. Spygliai žali, yliški, jaunų augalų švelnūs. Aukštosios araukarijos savaime paplitusios Norfolkų salose, rytinėje Australijos dalyje. Ten jos užauga iki 5 m ir daugiau, o rekordininkės siekia net 60 m aukštį. Be aukštosios, gentyje žinoma dar 17 rūšių, paplitusių Australijoje, Pietų Amerikoje, Didžiojo vandenyno salose. Australijoje gyventojai per žiemos šventes puošia kaip kalėdines eglutes lauke, gatvėje, kieme. Araukarija pavaizduota ir šios salos vėliavoje.

Poreikiai. Žiemą tinkamiausia šviesi ir vėsi, 10–15 °C patalpa. Kol augalai maži, galima laikyti ant rytinės ir vakarinės palangės, o žiemą – ant pietinės arba ant gėlių stalelio prie lango, ant šiaurinės bus per mažai šviesos. Araukarijų nestatykite arti radiatorių.

Iš pradžių augalai auga gana lėtai, vėliau stipriau, gali užaugti iki 1,2–1,5 m aukščio ir daugiau. Kasmet suformuoja po naują vainiką, jaunos šakelės išsidėsto horizontaliai, sudarydamos penkiakampę ar septynkampę žvaigždę. Kad araukarija augtų taisyklinga piramidės forma, kiekvieną savaitę ją apsukite 180° kampu, kad gautų tiek pat šviesos iš visų pusių.

Žiemą laistykite saikingai minkštu, šiltu vandeniu, po laistymo vandens likutį iš padėklo išpilkite, kartais augalą nupurkškite. Jei jūsų kambaryje šilčiau, laistykite dažniau. Pavasarį ir vasarą laistykite gausiai (kai išdžiūsta substratas), 2 kartus per savaitę nupurkškite lietaus vandeniu. Tręškite nuo kovo iki rugsėjo pradžios 2 kartus per mėnesį spygliuočiams skirtų kompleksinių trąšų (1 g/1 l) 0,1 proc. koncentracijos tirpalu. Prieš tręšdami paliekite vandeniu. Vasarą galima su vazonu išnešti ir pastatyti lauke ar balkone po aukštesniais augalais arba pusiau paunksnėje.

Jaunus augalus persodinkite pavasarį kas 2–3 metus, senesnius – rečiau, kai reikia naujo vazono ar pakeisti žemę. Dažnai persodinant, araukarijos greitai auga, o norint, kad augtų lėčiau, persodinti reikia kuo rečiau. Joms paruoškite silpnai rūgščios reakcijos (pH 5–5,5) žemių mišinį iš lapinės žemės, komposto, durpių ir smėlio (1:1:1:0,3).

Dauginimas. Dauginama sėklomis ir viršūniniais auginiais.

Pasiflora – kančios žiedas

Pasiflora (Passiflora) – viena iš gražiausiai žydinčių pasiflorinių (Passifloraceae) šeimos kambarinių augalų. Jų gausioje šeimoje yra 500 rūšių: įvairūs krūmai ir vijokliai, dovanojantys valgomus vaisius ir nepakartojamą žiedų grožį. Šios gėlės gerina savijautą, suteikia džiaugsmo. Pirmą kartą išvystas pasifloros žiedas gali priblokšti – jame telpa ir didybė, ir mistika, ir nenusakomas savitumas.

Kambariuose dažniausiai auginama iš Pietų Amerikos kilusi ypač puošni melsvoji pasiflora (Passiflora caerulea L.). Tai vešlūs vijokliai, laipiojančiais plonais stiebais su ūseliais, giliai karpytais lapais, gausiai žydi visą vasarą, nuo birželio iki rugsėjo. Žiedai labai savitos, originalios formos, 7–9 cm skersmens, balti su dangiško melsvumo siūliškais vainikais, džiugina suteikdami nepakartojamą įspūdį ir originalų atspalvį. Iš tiesų seniai, dar XII a. botanikų raštuose pasiflorų žiedo dalys lyginamos su Kristaus kankinimo įrankiais: smailūs triskiaučiai žiedlapiai – tai ietis, ūseliai – rimbas, 3 piestelės – vinys, 5 kuokeliai – plaktukai, siūliškas žiedo pagrindas – erškėčių vainikas, vidurinė piestelė – stulpas, prie kurio Kristus buvo pririštas ir nuplaktas rimbu. Dėl to jėzuitai šią gėlę pavadino Passiflora – Kristaus kančia (lot. pasio – kančia, flora – žiedas).

Poreikiai. Iš paatogrąžių klimato juostos Pietų Amerikoje (karšta ir sausa vasara, vėsi žiema) kilusi melsvoji pasiflora ir iš jos išvestos veislės yra gana ištvermingi augalai. Jos gerai auga šviesiuose ir žiemą įprastos kambario temperatūros patalpose ar vėsesniuose, apie 10–12 °C, žiemos soduose, o vasarą su vazonais galima išnešti į lauką, balkoną ar terasą. Pavasarį ir vasarą laistomos gausiai, iki rugpjūčio pradžios tręšiamos kas 2–3 savaites kompleksinėmis trąšomis: pavasarį su didesniu azoto kiekiu, o vasarą – su didesniu kalio ir fosforo kiekiu. Jei substratas gausus maisto medžiagų, galima patręšti tik pavasarį vieną kartą lėtai veikiančiomis kompleksinėmis trąšomis. Nepertręškite pasiflorų azotinėmis trąšomis, nes augalai augins tik lapus ir stiebus, bet nežydės. Kuo vėsesnėje patalpoje žiemą pasifloros laikomos, tuo rečiau ir mažiau laistomos, netręšiamos. Melsvosios pasifloros išleidžia apie metro ilgio ūglius, todėl geriausiai auga prie atramos, tvorelės, floristinio lankelio ar bambukinių kopėtėlių. Pavasarį peržiemojusius didesnius augalus patartina stiprokai apgenėti, tada jie gražiai šakosis, sutankės ir vasarą gausiai apsipils įspūdingo grožio žiedais. Jaunus augalus reikia persodinti kasmet pavasarį, o senesnius – kas 2–3 metus. Tinka puri kompostinė žemė, jos mišiniai su velėnine ir durpine žeme bei smėliu.

Dauginimas. Galima nusipirkti gėlių parduotuvėse ar patiems jų pasisėti arba pasidauginti auginiais. Pasėję sėklas, jų žemėmis neužberkite, sudygsta tik šviesoje po 3–4 savaičių. Geriausia sėti pavasarį ar vasaros pradžioje, kad paaugę augalai geriau peržiemotų. Pavasarį nuo pasiflorų genėjimo likusias tvirtesnes, subrendusias šakeles su 2–3 lapais galima įmerkti į vandenį, kad išleistų šakneles, arba sodinti į durpių ir perlito mišinį ir pridengti plėvele. Palaikykite 20–22 °C oro ir substrato pastovią temperatūrą. Po 3–4 savaičių įsišaknijusius augalus persodinkite į 7–10 cm skersmens vazonėlius su durpiniu substratu ar žemių mišiniu.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Rūtos Antanaitienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.