Kalėdinio miestelio šeimininkė

Jonavietė Daiva Jankauskaitė prieš metus sugrįžo iš JAV, į kurią buvo išviliojęs įspūdžių ir kelionių troškulys. Ji negali gyventi be naujų sumanymų ir potyrių. Per kelerius metus užsienyje užsidirbusi pinigų, 27 metų mergina jau nuo vasaros Jonavos rajone, nuotykių parke „Lokės pėda“, kuria kalėdinį miestelį, į kurį pakvies gruodžio 6-ąją.

Sprendimai – akimirksniu Daiva gimė, užaugo ir mokėsi Jonavoje. Turi vyresnį brolį, kuris gyvena ne Lietuvoje, tačiau taip pat ketina grįžti namo. Baigusi Mykolo Romerio universitetą, ji dirbo įvairius darbus Jonavoje, taip pat – ir „Lokės pėdos“ kavinėje. Vėliau – savivaldybėje su Europos Sąjungos finansuojamais projektais. Pajutusi, kad Jonavoje jai maža erdvės, Daiva labai greitai rado darbą Vilniuje, nors ir buvo krizė. „Esu spontaniškas žmogus, sprendimus priimu greitai, čia ir dabar, tarsi spragtelėjusi pirštais, – šypsosi apibūdindama save. – Ir į Ameriką susiruošiau labai greitai, bilietą nusipirkau prieš savaitę. Turėjau darbo vietą, tačiau kėliau sau kelis tikslus: išmokti kalbą, pažinti šalį, pakeliauti, pasisemti patirties. Ieškojau galimybių ir išsilaikyti, ir įvykdyti savo ketinimus.“ Daiva dirbo aukle šeimoje, gyvenančioje netoli Niujorko, Naujojo Džersio valstijoje. Vos ištaikiusi laisvo laiko žvalgė apylinkes. Kai jau nutarė, kad pakaks dirbti, pasikvietė kelis draugus iš Lietuvos ir mėnesį keliavo – nuo rytinės pakrantės iki vakarinės. „Niekada nenorėjau emigruoti iš Lietuvos, – tikina mergina, – todėl kai apsukau ratą aplink Ameriką, apgalvojau savo planus ir nusprendžiau, kad pakaks, laikas grįžti į Lietuvą. Ir veikti ką nors pačiai. Buvau laisva, niekam neįsipareigojusi. Mano tėveliai jau įpratę, kad galiu netikėtai išvykti. Jie net nebando stabdyti ir džiaugiasi, kai grįžtu kupina naujų emocijų. Juokauju, kad pomėgį keliauti paveldėjau iš krikšto tėvų. Jie – irgi keliauninkai.“

Mėgsta laikytis taisyklių Amerikoje Daiva leido sau daug ką, tačiau labiausiai negailėjo kelionėms. Vos ištaikiusi laisvą savaitgalį netupėdavo namuose. Atsirado ir vietinių draugų, kurie kvietė keliauti. Šeima, kurios tris mergaites ji prižiūrėjo, turtinga, turėjo vandens parką, todėl buvo ir papildomų darbų, ir uždarbio. „Gyvenau svetimuose na­muose, bet turėjau privačią erdvę, buvome sutarę dėl laisvų dienų, išvažiuoti šeimininkai netrukdydavo. Mergaitės iš pradžių nebuvo labai draugiškos, nes aš nustačiau tam tikras namų taisykles. Suprantama, joms tai nepatiko, tačiau ilgainiui įprato. Ir kai pirmą kartą man ilgiau keliaujant jos paskambino ir vos ne ašarodamos paklausė, kada grįšiu, supratau – ledai pajudėjo. Tos taisyklės nebuvo ypatingos: kada galima žiūrėti televizorių, o kada reikia ruošti pamokas, įdiegiau nuostatą, kad pavalgius reikia nusinešti indus nuo stalo. Taisyklės man pačiai padėjo jaustis saugiai. Kai veždavau mergaites į mokyklą, jos žinojo, kad nepaleisiu variklio, kol jos neprisisegs diržų. Mergaitėms tai buvo nauja, nes mamos automobilyje jos galėdavo elgtis, kaip nori.“

Vilioja maži miesteliai Daiva sako, kad grįžus iš Amerikos jos požiūris į gimtąjį miestą nepasikeitė: „Žinau, kokią Jonavą palikau ir kokią rasiu. Prieš kelionę į Ameriką Jonavoje man trūko oro, per mažai vietos. Traukė didmiestis. O kai grįžau, po kurio laiko iš darbo pasiuntė į mokymus Vilniuje, dar neturėjau savo automobilio, važinėjau viešuoju transportu – taip pavargau. Kartą stovėdama troleibusų stotelėje pagalvojau: kaip noriu greičiau į Jonavą, nes joje kiekvieną objektą pasiekiu per minutę. O pasilinksminti ar pasikultūrinti galiu nuvažiuoti į Kauną ar Vilnių. Dabar man tie atstumai pasidarė labai trumpi. Ateityje norėčiau gyventi mažame miestelyje.“ Sukaupusi santaupų, galėjo sau leisti pamąstyti, ką nori veikti. Pusiau norom, pusiau nenorom siuntinėjo gyvenimo aprašymus, tačiau neįsidarbino. Ir dabar nežino, ar pati buvo per daug išranki, ar tiesiog nesudomino jokio darbdavio. Gal turėjo įtakos vidinė nuostata, kad nelabai ir reikia darbo, nes galvoje jau kirbėjo įvairiausi projektai. Tereikėjo juos materializuoti – dirbti sau. Nors įsidarbino vienoje draudimo bendrovėje, jautė – tai dar ne siekiamybė. Yra darbų, kuriuos ne tik dirbi, bet tarsi degi, tai ženklas, kad esi savo rogėse.

Kalėdų Senelio laiškai Kalėdinis projektas dabar suryja visą laiką, net užgožia tiesioginį darbą. Kalėdų miestelis mažiau nei po mėnesio turi veikti, todėl darbas virte verda ir tai Daivai patinka. Pasak jos, projektas atsirado visiškai atsitiktinai, tačiau visi ženklai rodė, kad jis turi prasidėti, mat dar Amerikoje buvo sugalvojusi, jog rašys vaikams Kalėdų Senelio laiškus. Ten susikūrė interneto svetainę, įdėjo anketą tėveliams, kad jie papasakotų apie vaikus, ir jau pirmais metais gavo apie 40 užsakymų. Laiškus rašė ne trafaretinius, o kiekvienam vaikui asmeniškus. Kūrė iš širdies. Sako, kad kūrybiškumo gyslelę tikriausiai paveldėjo iš mamos. Nežinia, ar vaikams tie laiškai patiko, tačiau jau kitais metais ji gavo apie 500 jų laiškų! Grįžusi iš Amerikos ir nuvažiavusi į „Lokės pėdą“ aplankyti draugų, pasakojo jiems, kaip sekėsi, kaip rašė laiškus vaikams. Visi pasidžiaugė gražia jos iniciatyva, o Daiva pamanė, kad būtent šita vieta yra tinkamiausia jos naujam projektui: čia turi gyventi Kalėdų Senelis. „Iš pradžių niekam garsiai nepasakojau, reikėjo pačiai susigaudyti, kaip viskas atrodys, todėl, grįžusi namo, ėmiau rašyti projektą, ką turėtų rasti vaikai, atvažiavę pas Kalėdų Senelį, ir skaičiuoti, kiek kas kainuotų“, – pasakoja jonavietė.

Parke – gausybė pramogų „Kai savo idėją pasakojau pažįstamiems, jie stebėjosi, kodėl darau iš savų pinigų. Manau, kad ilgainiui atsiras žmonių ar įmonių, kurios norės paremti mano projektą“, – sako Daiva, kol kas savo sumanymus finansuojanti pati. Tiems, kurie atvažiuos į pramogų parką ir kelias minutes pasikalbės su Kalėdų Seneliu, įėjimas bus nemokamas. Kalėdų Senelį galės aplankyti ir darželio grupės ar klasės, pasikalbėti ir pašokti su juo, bilietai nebrangūs. Kalėdų miestelyje bus Senelio namai, linksmybių palapinė, daug gražių dekoracijų. Daiva tikisi net ir gyvų elnių gauti. Lauko kavinukėje bus galima nusipirkti karšto šokolado. Iš kvadratinių spudulų, kurių atveš ūkininkai, bus pastatyti kiti namukai. Rankdarbių trobelėje vaikai darys įvairius darbelius ir išsiveš juos namo kaip suvenyrus. Daiva labai norėtų įkurti ir Kalėdų Senelio žmonos virtuvėlę, kurioje mažieji būtų vaišinami šilta koše. „Esu nupirkusi daug knygų, vaikai galės apsilankyti Kalėdų Senelio bibliotekoje, pasiklausyti skaitomų pasakų. Veiks Kalėdų Senelio paštas, kuriame jie galės palikti laiškus ir, paštininkei pasakę savo pavardę, gauti laišką nuo Senelio, jei jį bus užsakę tėveliai. Kalėdų miestelis atsidarys gruodžio 6 dieną. Uždarysim miestelį gruodžio 31-ąją, pasitikdami Naujuosius metus. Labai norėčiau pakviesti žmones sutikti Naujuosius kitaip, aktyviai, gamtoje, bet šiai šventei biudžete pinigų nėra, o atlikėjai tą naktį ypač brangūs.“

Dekoracijas gaminti padeda visi Daugelio idėjų Daiva negali įgyvendinti, nes tai brangiai kainuoja, o dekoracijas jai padeda daryti ir draugai, ir artimieji. „Labai norėjau lauko kavinukės staliukus uždengti kalėdinėmis staltiesėmis, radau gražų audinį, tačiau jo metras kainuoja apie 40 litų, o man reikia 6 stalams ir ne po metrą, – vardija finansines kliūtis. – Norėjau, kad miestelyje būtų šviečianti karuselė su arkliukais ir kitais žvėreliais. Susisiekiau su tiekėjais, bet jos nuoma mėnesiui kainuotų 15 tūkstančių litų... Važiuojame su pagalbininkais į mišką, renkame originalias šakas. Purkšime sidabriniais dažais, komponuosime žiemos puokštes. Pirmasis Kalėdų miestelio pirkinys – Senelio rogės, jas įsigijau liepos mėnesį. Važiavau tų rogių net į Šiaulius, vos tik radau skelbimą, nes naujos labai brangios – apie tūkstantis litų. Šitas gavau už 250, mano dėdė jas restauravo, aš pati nudažiau, labai gražios išėjo.“ Kai pasibaigs šventės, Daiva jau turi planą – norėtų įkurti savo kavinukę. Jei nepavyks, galvosianti ką nors kita. Jai patiktų rengti šventes, turi sukaupusi idėjų, kaip šeimoms su vaikais turiningai leisti laisvalaikį. Blogiausiu atveju susikraus lagaminą ir vėl patrauks per pasaulį: „Esu žmogus, kuris blogai jaučiasi, jei kišenėje neturi kitos kelionės bilieto. Mane apima nerimas, jei nesu sugalvojusi, kur keliausiu netrukus, imu skųstis draugams. Jie mane stabdo ir sako: „Dar nėra nė metų, kai grįžai iš Amerikos, o jau penkis kartus buvai išvažiavusi – Olandijoje, Danijoje, Italijoje, Anglijoje ir Tatruose, ar ne gėda skųstis?“ Kai jau atsisveikiname, ji mirkteli: „Kai uždarysiu kalėdinį miestelį, mausiu į Austriją, noriu slidinėti...“ Daiva Budrienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.