Kam Lietuvoje reikia šluotražio?

Nesivelsiu į šiuos vertinimus. Geriau apsidairykime savo kieme. O jame nesame apsišlavę ir pastebime daug šiukšlių. Gero šluotražio neturime. 

Vargu, ar kas tikėjosi, kad, vos už 600 km siaučiant rusiškajam agresoriui, Lie­tuva sau ramiai snaus. O Putiną erzina besąlygiška neatlyginama parama Uk­rainai, ir už tai mokame: šalies viduje atsiranda vis daugiau recidyvų, kurių šiaip jau iš pirmo žvilgsnio su Rusija sieti negalime. Turiu galvoje tiek istorinių vietų niokojimą, atminties niekinimą, tiek „penktosios kolonos“ veikimą. Tai įrodyti net nereikia tokių „kitos nuomonės“ reiškėjų kaip per rinkimus pagarsėjęs Eduardas Vaitkus. 

Prieš gerą šimtmetį surengta Lenkijos agresija prieš Lietuvą pas mus gal ir liktų primiršta (juk santykiai tarp dviejų šalių išgyvena pakilimą), jei ne vietos lenkų laikraštis ir portalas L24.lt, priminęs Varšuvos vykdytą (o gal ir vykdomą) Pietryčių Lietuvos okupaciją. 1920 m. spalio 9 d. Vilniaus lenkų sukilimo dingstimi, sulaužęs Suvalkų sutartį, kuri veikė vos tris dienas, J. Pilsudskis pasiuntė tūkstantinę L. Zeligowskio armiją ir užgrobė Vilnijos kraštą. Taip generolas manė realizuojąs seną, dar nuo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikų gyvavusią svajonę atkurti sąjungą „nuo jūros iki jūros“. Per 19 metų trukusią okupaciją, istorijos daktaro Algimanto Liekio teigimu, į okupuotą teritoriją buvo atkelta apie 100 tūkst. lenkų kolonizatorių, ją nuskurdinusių ir ekonomiškai, ir dvasiškai.

Iki šiol šio krašto lenkų radikalai tvirtina, jog taip buvo bandoma atkurti galingą valstybę ir išspręsti „Vilniaus klausimą“. Ne tik Vilniaus: po 1922 m. sausį surengtų rinkimų į vadinamosios Vidurio Lietuvos seimą, lenkai šį kraštą su Baltarusijos dalimi prijungė prie Lenkijos. 

Tai ką gi priminė Lenkų rinkimų akciją ir jos lyderį W. Tomaszewskį aptarnaujantis portalas? Per L. Zeligowskio puolimo metines jis teigė, kad „prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino jo kariai“ (pavadinimas lenkų kalba: „Przed 103 laty Wileńszczyzna została wyzwolona przez swoich żołnierzy“), po dabartinėje Daukanto aikštėje, kur ir buvo apsistojęs generolas, daryta nuotrauka pasigirta, kaip „vilniečiai sveikina savo išvaduotojus“, o spalio pabaigoje prie Varšuvos pralaimėję ir Lietuvoje likę bolševikai esą sukurstė Kauno Lietuvą išprovokuoti naują konfliktą su lenkų Vilniumi. Ir taip toliau, ir panašiai...

Štai tiek nesąmonių vienoj vietoj. O ką šiandien Lietuva? Pernai spalį Seimo narys Audronius Ažubalis kreipėsi į žurnalistų etikos inspektorę, prašydamas įvertinti, ar Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, raginama prievarta pažeisti Lietuvos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą. Po ilgos tylos tik šių metų liepos 19 d. inspektorė pranešė, jog straipsnio autoriai pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymą, ir įspėjo portalo valdytoją VšĮ „L24Plius“ taip nesielgti. Kitaip sakant, nu nu nu... O jam kaip nuo žąsies vanduo.

Matyt, portalo vadovybės ir vietos lenkų atmintyje neišdyla garsioji anuometinio užsienio reikalų ministro (taip pat ir dabartinio) R. Sikorskio frazė, esą jis nežinąs faktų, kad lenkai būtų okupavę dalį Lietuvos, arba Rusijos diplomatijos šefo S. Lavrovo tvirtinimas, jog neįžvelgiąs ir sovietinės Baltijos šalių okupacijos.

Štai prieš mėnesį lenkų leidinio bend­radarbė G. Pugačiauskaitė kalbino LLRA-KŠS pirmininką, europarlamentarą W. Tomaszewskį, kuris kaltino, kad vilkikų eilės Šalčininkų rajono pasienyje esą tik Lietuvos kaltė, ir būtina gerinti santykius su Baltarusija, „kuri yra kultūriškai ir istoriškai susijusi su Lietuva“...

Vienas iš aktyviausių portalo autorių  T. Andrzejewskis (jis yra ir Vilniaus rajono tarybos narys) tokiose publikacijose groja pirmuoju smuiku. Kažkada su šiuo W. Tomaszewskio aktyvistu buvo susidūręs ir šių eilučių autorius. Politikas piktinosi rašiniais, kuriuose buvo atskleidžiamos 90-ųjų lenkų autonomininkų viltys prisišaukti M. Gorbačiovo prezidentinį valdymą arba aprašomas vadinamas Gudelių incidentas, kai vietinių lenkų vadukų sukeltą triukšmą neva smurtu malšino kariuomenė, o šį susidūrimą išpūtė Rusijos NTV...

Gal šis vietos lenkų sujudimas ir nebūtų atkreipęs dėmesio, tačiau Lietu­voje vis daugėja mėginimų išniekinti paminklus, daužyti atminimo lentas, kelia galvas visokios atplaišos. Visam šiam šiukšlynui tikrai reikia gero šluot­ražio.

Česlovas IŠKAUSKAS

Perspausdinta iš „Šilalės artojo“