Karaimai prisideda prie diplomatijos

Pats Romualdas savo darbo biografiją skirsto į kelis pagrindinius etapus, kurie visi savaip žavūs ir reikšmingi. Vaikystę jis praleido karaimų vyriausiojo dvasininko (hazano) Simono Firkovičiaus namuose Trakuose, Karaimų gatvėje. Baigęs lietuvių mokyklą Lentvaryje (dabar Motiejaus Šimelionio gimnazija), įgijo geležinkelių statybininko specialybę, baigė Kauno politechnikos instituto Vilniaus skyrių (vėliau VISI).

Iš rajono į Vyriausybę

Jaunajam specialistui buvo patikėta vadovauti Trakų rajono vykdomojo komiteto Statybos skyriui, o po kelių metų perspektyvus vadybininkas paskirtas Materialinio techninio komiteto pirmininku anuomečio premjero Vytauto Sakalausko Vyriausybėje. Taigi, buvo jau Vyriausybės narys.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, kuriam laikui apsistojo pirmojoje Kazimieros Prunskienės vadovautoje Vyriausybėje – pakviestas tapti Materialinių išteklių ministerijos ministru. K. Prunskienė buvo premjerė, būsimasis valstybės vadovas Algirdas Brazauskas – vicepremjeras, kaip ir Romualdas Ozolas. Vyriausybėje buvo 20 narių, kurie atstovavo 17-kai ministerijų. Dar buvo du vicepremjerai ir premjerė.

Buvo sudėtingi Lietuvai Rusijos paskelbtos ekonominės blokados laikai. Lietuva negalėjo iš Rusijos gauti ne tik energijos išteklių, bet ir žaliavų. Tada viskas buvo deficitas, o tarnauti ir aprūpinti Lietuvos pramonę reikėjo. Tokios gamyklos kaip Kuro aparatūra, kurioje dirbo beveik 14 tūkst. žmonių, turėjo būti kaip nors aprūpintos medžiagomis, kad žmonės iš valstybės, kurioje darbas privalomas, nebūtų išvaromi į nežinią. Buvo ir kitų gamyklų, kuriose dirbdavo po 3–7 tūkst. žmonių. „Jei nebūtume medžiagomis aprūpinę. jų ir darbuotojų lauktų tas pat likimas. Neįsivaizduoju, kas Lietuvoje būtų, jei tie visi žmonės netektų darbo“, – sako buvęs ministras.

Alternatyvių tiekėjų nebuvo daug – vis tos pačios buvusios sovietinės respublikos, iš kurių žaliavų tiekta ir anksčiau: Kazachstanas, Ukraina, Karelija, Baltarusija, Rusijos Kaliningrado sritis – su jomis visomis reikėjo tartis labai subtiliai, aplenkiant Maskvą (Kremlių). Vagonus iš Kaliningrado, pagamintus Lietuvoje, tekdavo pažymėti rusiškais numeriais. Tai anuomet nebuvo draudžiama.

Ilgainiui kai kurias funkcijas dubliuojančios ministerijos buvo jungiamos. Atėjo metas ir Romualdo Kozyrovičiaus vadovautai.

„Taip prasidėjo mano intensyvusis laikotarpis, labai sunkus ir įtemptas – viską reikėjo kurti iš naujo, juolab kad mūsų niekaip nenorėjo išleisti iš savo glėbio Sovietų Sąjunga. Buvo ir sunkios sausio 13-osios dienos. Pirmoji Vyriausybė dėjo visas pastangas Nepriklausomybei įtvirtinti. Buvo nemažai grasinimų susidoroti su jos nariais, jų šeimomis. Tuos grasinimus skleidė daugiausia asmenys, kurie palaikė SSRS. Pirmiausia, žinoma, iš anuometės „Jedinstvo“ organizacijos, tada apėmusios nemažą dalį daugiausia rusakalbių Lietuvos gyventojų – Vyriausybė neva ilgai neišsilaikysianti, su jos nariais būsią susidorota, o jų šeimos – ištremiamos ir pan.“

1990–1991-ieji buvo derybų laikotarpis. Juk norint atsiskirti nuo SSRS, tekdavo dažnai važinėti į Maskvą visam ministrų kabinetui. Susitikdavome su anuomečiu premjeru Nikolajumi Ryžkovu, vicepremjeru Jurijumi Masliukovu, kitais aukštais pareigūnais, kurie irgi pagąsdindavo. „Buvo laikotarpis, kai nežinodavome, ar grįšime iš Maskvos“, – prisimena pašnekovas.

Aukštajame pilotaže

Algirdui Brazauskui laimėjus Prezidento rinkimus, R. Kozyrovičius buvo pakviestas į Prezidentūrą. Prezidentas pasakė: „Romai (taip jis mane vadindavo), niekas daugiau už tave nesupranta, kaip geriau derėtis su Maskva. Todėl siūlau vadovauti Lietuvos ambasadai Rusijoje, – prisimena pašnekovas. – ir pažadėjo dėl to dar pasikalbėti su mano žmona. Taip ir padarė. Taigi, tapau pirmuoju nepaprastuoju ir įgaliotuoju Lietuvos ambasadoriumi Rusijoje, kai jos prezidentas buvo Borisas Jelcinas.“

Jam Lietuvos ambasadorius perdavė ir kredencinius raštus. Tai buvo įtemptos diplomatinės tarnybos pradžia.

Pasak R. Kozyrovičiaus, Maskvoje jo darbas buvo neprastai sudėtingas, nes reikėjo organizuoti Lietuvos derybas su Rusija dėl kariuomenės išvedimo, valstybės sienų demarkavimo ir patvirtinimo. Visas darbas iki pat rugpjūčio 31 dienos buvo pašvęstas Rusijos kariuomenės išvedimui. Tai buvo jau ne rūpinimasis materialiniais ištekliais, o kasdienis artimas bendravimas su gynybos ministerija, jos ministru Pavelu Gračiovu, pačiu prezidentu B. Jelcinu, viceprezidentu Aleksandru Ruckojumi.

„Man tuometis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius apie rusų kariuomenės išvedimo eigą kasdien pranešdavo iš Lietuvos Vyriausybės. Ambasada sudarydavo sąlygas Prezidentui A. Brazauskui apie tai kalbėtis su B. Jelcinu, kai išvedimas imdavo striginėti, – pasakoja ambasadorius. – Kariuomenės išvedimas buvo didžiulis ir sudėtingas darbas, juolab juk ir Rusijoje buvo labai sudėtinga: lapkričio pučas, kiti įvykiai.“

Po kariuomenės išvedimo prasidėjo sudėtingos ir sunkios derybos dėl valstybių sienos demarkavimo ir sutarties pasirašymo. Dėl kiekvieno milimetro žemėlapyje teko derėtis penkerius metus, daugiausia dėl sienos su Kaliningrado sritimi, Vištyčio ežero padalijimo, Kuršių marių. „Abiejų šalių pozicijos buvo stiprios, – prisimena pašnekovas. – Teko organizuoti Rusijos premjero Viktoro Černomyrdino vizitą į Lietuvą, sutarties dėl valstybių sienų pasirašymą. Su V. Černomyrdinu buvo pasirašyta beveik 120 sutarčių.

Ambasadai Maskvoje vadovavęs septynerius metus, 1998 metais jau naujo prezidento Valdo Adamkaus ne kartą prašė, kad sugrąžintų iš „tremties“, bet teko pabūti dar iki 1999 metų gruodžio, tik Rusijos prezidentu paskyrus Putiną.

Pažintis su Havelu

Metus privalomai pasidarbavęs Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje, V. Adamkaus buvo paskirtas ambasadoriumi Čekijoje. 2001 m. pavasarį kredencinius raštus įteikė Vaclavui Havelui. „Pažinojau jį asmeniškai dar iš K. Prunskienės Vyriausybės laikų, kai teko daug važinėti, – prisimena įspūdžius R. Kozyrovičius. – V. Havelas mane prisiminė užsiminęs, kad kartu su juo rūkėme per pertrauką (tada dar rūkiau). Jis taip pat pagyrė, kad buvau pirmas ambasadorius, įteikęs kredencinius raštus, kuris kalbėjo čekiškai. Prieš tai kartu su žmona intensyviai pasimokėme čekų kalbos, tad jau galėjome susikalbėti čekiškai. Tai buvo labai smagus susitikimas, juolab kad V. Havelą įsiminiau kaip nepaprastai šiltą, malonų ir atsidavusį žmogų. Tad su juo buvo galima kalbėti labai daug apie ką.“

Ambasadorius prisimena, kad tada buvo nemaža ir Čekijos lietuvių bendruomenė, nors mažesnė, negu Maskvoje. „Organizavome kelių Lietuvos kunigų apsilankymą Prahoje. Lankėsi mons. Kazimieras Vasiliauskas, mons. Kęstutis Latoža ir Prahoje aukojo šv. Mišias.“

Prahos laikotarpis ambasadoriui buvo reikšmingas ir tuo, kad 2002 m. ten įvyko NATO viršūnių susitikimas (samitas), per kurį Lietuvą planuota pakviesti šį karinį bloką. Tai buvo irgi labai aktyvus, intensyvus darbas. Teko labai aktyviai bendrauti su bloko šalių ambasadoriais prašant ir raginant, kad prisidėtų prie Lietuvos pakvietimo. Iš Prahos teko „dengti“ ir Vengriją, kurioje Lietuvos Respublikos ambasados dar nebuvo. Visa tai tęsėsi iki 2005 metų, o po metų pertraukos ministerijoje 2007 m buvo paskirtas į Kazachstaną, iš kur teko „dengti“ ir Kirgizstaną, Tadžikistaną.

Žmona Kristina

Nuo pat 1968 metų, R. Kazyrovičių visur lydi žmona Kristina. Ji yra tikra antroji ambasadoriaus pusė. Tai labai svarbios ir atsakingos pareigos. Pasak R. Kozyrovičiaus, jo gyvenime Kristina –  tai ne tik žmona, bet ir parama, ir atrama, ir patarėja. Juolab juk visur ir visada vyksta priėmimai, į kuriuos ambasadoriai vyksta su savo antrosiomis pusėmis. Reikėjo organiškai įsisavinti ir griežtus diplomatinius elgesio protokolus.

„Man ši dalis buvo gal kiek lengvesnė negu daugeliui kitų. Juk nuo vaikystės senelio hazano šeimoje buvome auklėjami labai griežtai, išskirtinai pagal tautos „protokolą“, kai kiekvienas žinodavo, kada sėstis prie stalo, kaip elgtis, kada ir kaip pradėti, kada baigti valgyti. Taip buvo ir senelio Simono Firkovičiaus, pas kurį augau, namuose, ir mano tėvų namuose. Visiems visos taisyklės buvo tarsi įgimtos. Esu tikras, ir tos nerašytos giminės taisyklės mums padėjo ir padeda išsaugoti savo tradicijas, tautą“, – neabejoja pašnekovas.

Pasak jo, žmona bendrauja su kitų šalių ambasadorių antrosiomis pusėmis, kaip ir su ambasadoriais. Tarp oficialių priėmimų būna oficialios vakarienės, kur ambasadoriai kviečiami irgi su antrosiomis pusėmis, kur prie stalų vyksta pokalbiai, apsitarimai.

Visada turi būti grįžtamasis ryšys, todėl ir pats ambasadorius turi organizuoti priėmimus, kviesti kitų šalių ambasadorius su antrosiomis pusėmis. Čia prasideda milžiniškas darbas – juk tuos priėmimus reikia paruošti, priėmimus aptarnauti. „Bent man tai būtų sunku įsivaizduoti be milžiniško žmonos įnašo“, – sako R. Kozyrovičius, juolab kad tai, anot jo, ir diplomatinio etiketo, užsakymų dalykai. Galų gale visada reikia ir laiko, gebėjimo kažkaip išeiti iš padėties.

„Visi mūsų tėvai norėdavo, kad antrosios pusės būtų karaimės, – prisimena savo vedybinio gyvenimo pradžią R. Kozyrovičius. – Deja, nebuvo tiek daug tautiečių. Juk ir pernelyg stiprūs giminystės ryšiai. Tai jau labai sudėtinga fiziologiškai, kai tauta tokia maža, kad visi vieni kitus pažįsta.“

Kita vertus, meilei neįsakysi, jai nenurodysi ir tautiškumo. „Esu labai laimingas, kad mano žmona Kristina iš karto įtiko ir mano tėvams, ir netgi kai kuriuos patiekalus ji gamina ne prasčiau nei karaimės, – sako R. Kozyrovičius ir prisimena savo pažintį:

– Grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, įsidarbinau Trakų rajono Žemės ūkio valdybos statybos skyriaus vadovu, o Kristina su savo medicinos sanitarijos specialybe – Trakų sanitarijos ir epidemiologijos stotyje. Susipažinome, „pastatėme“ šeimą ir štai gyvename kartu jau 55 metus.

Kalba ir šneka

Kazachstane, kai buvo paskirtas ambasadoriumi, įteikdamas kredencinius raštus šalies prezidentui Nursultanui Nazarbajevui, jam padovanojo dar savo senelio kirilica parašytą knygelę su eilėraščiais karaimų kalba. Prezidentas po kelių dienų pasakė, kad supranta, kas joje parašyta – juk karaimų ir kazachų kalbos priklauso tai pačiai tiurkų-totorių kalbų grupei. Kazachstanas – musulmonų šalis, ten nebuvo praktikos, kad kredenciniai raštai būtų įteikiami dalyvaujant ambasadoriaus žmonai, o R. Kozyrovičiui tai buvo leista. Kazachstano prezidentas žinojo apie karaimus. Lietuvos ambasadorius jam papasakojo apie savo tautos kilmę, istoriją. Taip užsimezgė abipusis šiltas ryšys.

„Moku ir dabar karaimų kalbą. Ja kartais pasišneku su Halina Kobeckaite, su keliais senyvesniais Trakų gyventojais, dar mokančiais karaimiškai. Jų nedaug belikę, nes jaunimas senelių kalba jau nebendrauja. Mano senelis buvo hazanas, tad namuose tiktai karaimiškai kalbėdavome. Neįsivaizduoju, kaip įmanoma savo gimtąją kalbą pamiršti, nors namuose kalbame lietuviškai, bet mūsų kalbą šiek tiek moka ir mano žmona – jos „nenupirksi“ karaimiškai.“

Karaimų bendruomenė Trakuose nemaža, tačiau su kitais jie bendrauja daugiau rusiškai ar lenkiškai, kadangi ganėtinai ilgai gyveno lenkų okupacijos sąlygomis, kai viskas buvo lenkų kalba. Pavyzdžiui, ir R. Kozyrovičiaus tėvai mokėsi daugiausia lenkiškose mokyklose. Tik 1940 m. su savo kalba atėjo rusai, bet ji karaimams neprigijo. „Aš pats mokiausi lietuviškose mokyklose – Trakuose, Vievyje, Lentvaryje. Mokytojas Motiejus Šimelionis buvo mano lietuvių kalbos mokytojas. Su juo ilgą laiką labai nuoširdžiai bendraudavome“, – sako ambasadorius.

Ganėtinai aktyvi ir jo dabartinė veikla, nes veikia pirmosios Vyriausybės klubas, kuriame nuolat susitinka, švenčia jubiliejus. Šiame klube telikę 14 narių. Jie visi kasmet susitinka buvusio susisiekimo ministro Jono Biržiškio sodyboje, kur kiekvienas turi po savo ąžuolą. R. Kozyrovičius nuolat susitinka su kolegomis ir aktyviai dirbančiame ambasadorių klube, kurio kancleris jis yra. Šiame klube yra apie 130 narių. Susitinka, padiskutuoja kiekvieną mėnesį.

Beveik kas savaitgalį atvykęs į namus Trakuose, visada dalyvauja pamaldose kenesoje, o laisvesniu laiku mėgsta pažvejoti.

Kazimieras ŠLIUŽAS / TRAKŲ ŽEMĖ

Autoriaus nuotr. – ambasadorius Romualdas Kozyrovičius.