Kariuomenės siunčiama žinia – turime būti susitelkę ir vieningi

Pastaraisiais metais saugumo tema gerokai dažnesnė viešose diskusijose. Kaip vertinate Lietuvos visuomenės pokytį, ar tapome budresni ir atsparesni grėsmėms, ar dar stokojame svarbių žinių ir įgūdžių?

Yra nemažai visuomenės narių, kurie budresni, atsparesni, ypač prasidėjus didelio masto Rusijos karui prieš Ukrainą.

Dar prieš tai, po 2014 metų invazijos, Krymo aneksijos, atkūrus privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvoje dauguma šauktinių atėjo tarnauti į kariuomenę savanoriais, susidarė eilė norinčių prisijungti prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų, Šaulių sąjungos ir tai rodo gerą visuomenės pokytį, kad suprantame grėsmes, esame budrūs.

Tai visuomenės dalis, kuri pasiruošusi gintis ir apsiginti, bet žinių ir įgūdžių niekada nebus gana, juos reikia nuolat tobulinti, nes grėsmės kinta, atsiranda vis kitokių, ne tik informacinės, bet ir hibridinės, dirbtinio intelekto įtaka. Žmonės privalo tobulėti.

Aišku, kai matome tam tikras grėsmes, kai įvyksta hibridinės atakos, neseniai buvęs oro pavojus, tai parodo, jog ne visa visuomenė žino, kaip reaguoti, ne visi įvertina grėsmes, tad žinių ir įgūdžių dar trūksta ir juos įgyti būtinai reikia.

Socialiniuose tinkluose ir viešojoje erdvėje gausu įvairių komentarų apie karą, gynybą ir geopolitiką. Kaip gyventojams atskirti patikimą informaciją nuo dezinformacijos? Kokiais šaltiniais pirmiausia rekomenduotumėte pasitikėti?

Reikia naudoti paprastą taisyklę, pirmiausia pasitikėti oficialiais kanalais, institucijų, tradicinės žiniasklaidos priemonių, radijo, televizijos, bet ne bet kokių socialinių tinklų ar kaimyno informacija. Ypač tada, kai nutinka kažkokia krizė, juk nebėgame ieškoti, ką socialiniame tinkle parašė kaimynas, bet žiūrime, ką pranešė kariuomenė, Vyriausybė ar kita oficiali institucija. Taip pat nuo mažų dienų turime ugdyti įgūdį ir žinoti dezinformacijos apibrėžimą.

Daug kas girdėjęs žodį „dezinformacija“, bet dar retas pasižiūrėjo, ką šis žodis reiškia.

Dezinformacija yra sąmoningai skleidžiama melaginga informacija, siekiant apgauti žmogų, arba kitaip sakant, melas. Kiekvienas gyventojas turi suprasti, kad dezinformacija tolygi melui.

Apie melą juk nesakome, kad tai kita nuomonė ar žodžio laisvė, ypač kai suprantame, jog mums kažkas meluoja. Todėl sąmoningą melą svarbu atpažinti ir netapatinti jo su teise į kitokį požiūrį.

Norint atrasti tiesą, visada verta informaciją kritiškai įvertinti, patikrinti jos šaltinius ir remtis tik patikimais, faktais grįstais duomenimis.

Jei šiandien reikėtų išskirti tris svarbiausius dalykus, kuriuos turėtų žinoti ar būti pasirengęs padaryti kiekvienas Lietuvos gyventojas, kokie jie būtų?

Mylėti Lietuvą, džiaugtis laisve, norėti ją apginti. Kaip kariuomenės atstovė raginu pasitikėti Lietuvos kariuomene. Kaip žmogus pabrėžiu, kad mes kiekvienas turėtume pradėti pirmiausia nuo savęs, mylėti Lietuvą, nemeluoti, nevogti.

Trečias principas – supratimas, kad žudymas nėra normalu, kad karas, ypač tai, ką daro Rusija, nėra normalu, bet teisė ginti savo šalį yra absoliuti, todėl turime būti pasirengę ne tik širdimi, bet ir realiais įgūdžiais, tad ruoškimės, mokykimės, treniruokimės.

Dažnai kalbama apie valstybės institucijų pasirengimą, bet krizės metu svarbus ir vietos žmonių vaidmuo. Kokią reikšmę turi bendruomenės, seniūnijos, nevyriausybinės organizacijos ir kaimynų tarpusavio pagalba?

Tamprūs ryšiai tarp bendruomenių, vietinių organizacijų, kaimynų kritiškai svarbūs, nes tik susitelkusi bendruomenė nugali bet kokias negandas, nebūtinai didelius saugumo iššūkius.

Mes matome puikių pavyzdžių valstybėje, kai atsitinka kokia nors nelaimė, kaip vieni kitiems padeda kaimynai, bendruomenės, po gaisrų atstato namus, pagelbėja atsitiesti ir pan.

Kritiškai svarbu išlaikyti tą ryšį ir pasitikėti vieniems kitais, nes viskas prasideda nuo mūsų pačių. Jeigu pasitikime kitais žmonėmis, mumis irgi pasitiki, jei ateiname į pagalbą, mums irgi ateis padėti. Manau, kad tai neginčytinas klausimas.

Be galo svarbu turėti pasitikėjimą, ypač esant informaciniam neapibrėžtumui, kada daug įvairių melagienų, kibernetinių atakų.

Dabar siaučia sukčiai, išvilioja iš žmonių pinigus, labai reikalinga artima aplinka, kuri gali padėti, kad būtų, kas ateina į pagalbą, pavyzdžiui, nuramina močiutę, paaiškina, jog neatsiliepinėtų skambinant neaiškiems numeriams, jei atsiliepė ir girdi, kad kalba rusiškai, nekalbėtų, nesakytų savo duomenų, neatiduotų kitokios jautrios informacijos.

Kur gyventojai turėtų ieškoti oficialios informacijos ekstremalios situacijos ar karinės grėsmės atveju? Ar pakankamai žinome, kaip veikia perspėjimo sistemos ir kokių veiksmų reikėtų imtis gavus pranešimą?

Yra internetinis puslapis 72.lt, galima parsisiųsti programėlę ir ten ieškoti informacijos, kaip elgtis ekstremalių situacijų metu. Aišku, karinės grėsmės atveju komunikuoja kariuomenė. Tad visus kviesčiau sekti Lietuvos kariuomenės „Facebook“ puslapį, kur nuolat skelbiama aktuali informacija apie kylančias grėsmes ir, atvirkščiai, paaiškinama, kai jų nėra.

Pavyzdžiui, kai šalyje skelbtas oro pavojus, informaciją daugiausia teikė būtent kariuomenė. Jei įvyksta kažkokia kita situacija, pavyzdžiui, potvynis, sudaroma ekstremalių situacijų valdymo komisija, praneša radijas, televizija, galima rasti informaciją minėtame puslapyje 72.lt. Taigi, viskas priklauso nuo esamos situacijos, galbūt vieną informaciją skelbs Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, kitą – policija pagal savo veiklos specifiką, trečią – kariuomenė. Svarbiausia jos ieškoti oficialiuose šaltiniuose arba ypač krizės atvejais jungtis Lietuvos radiją ir televiziją.

Lietuvos kariuomenė yra viena labiausiai visuomenės pasitikėjimą pelnančių institucijų. Tačiau kiekviena organizacija susiduria su problemomis. Kokias svarbiausias problemas šiandien tenka spręsti Lietuvos kariuomenei?

Aišku, galėčiau kalbėti apie gynybos pajėgumų stiprinimą ar atsaką į geopolitinius iššūkius. Tačiau noriu akcentuoti, jog pagrindinis ir nuolatinis Lietuvos kariuomenės uždavinys, turbūt nuo pat jos atkūrimo, kuo geriau pasiruošti šalies ginkluotai gynybai. Tam kariuomenė nuolat treniruojasi ir tobulėja, kad būtume maksimaliai pasirengę atremti bet kokią agresiją. Būtent į šį tikslą sueina visi kiti, mažesni ar didesni, išbandymai.

Žmonėms neretai kyla klausimų dėl NATO sąjungininkų pajėgų buvimo Lietuvoje ir jų rotacijų. Kaip paaiškintumėte, ką reiškia šis procesas ir kodėl sąjungininkų pajėgų kaita neturėtų būti vertinama kaip mažėjantis dėmesys Lietuvos saugumui?

Visuomenei reikėtų suprasti, kad rotacija yra įprasta karinės disciplinos dalis. Juk karys – irgi žmogus, kuris pavargsta, kaip ir visi kiti žmonės, dirbantys savo darbus, o ypač tada, jei yra toli nuo savo namų, šeimų. Tad ir NATO sąjungininkių šalių kariai Lietuvoje būtent dėl to keičiasi kas kelis mėnesius.

Pavyzdžiui, lietuvių karių misijos Afganistane, Irake taip pat trukdavo apie penkis mėnesius, daugiausia iki pusės metų. Taigi rotacija yra ir kariuomenės profesionalumo požymis.

Tikriausiai ne vienas esame girdėjęs, kad ten, kur vyksta karas, ir kariai, ginantys savo šalį, retai keičiasi, krinta jų motyvacija. Karys tuomet negali atlikti savo tiesioginės ir pagrindinės pareigos – būti nuolat budrus, pasiruošęs gynybai. Tad pasikartosiu, kad rotacija yra neatsiejama karinės tarnybos ir kariškos disciplinos dalis, ir ji privaloma.

Lietuvos šaulių sąjungos atstovai ne kartą pabrėžė, kad valstybės gynyba prasideda ne nuo kariuomenės, o nuo visos visuomenės pasirengimo. Ar pritartumėte minčiai, kad ginasi visa valstybė? Kokie bendri kariuomenės, savivaldos, institucijų ir piliečių veiksmai šiandien būtų svarbiausi stiprinant Lietuvos atsparumą?

Ne tik šauliai apie tai kalba, bet ir kariuomenė. Šiais metais įsigaliojo visuotinis šaukimas, kuris reiškia, jog visi šaukiamojo amžiaus jaunuoliai, kurie gali pagal sveikatą ir neturi kitų įstatymuose numatytų apribojimų, turi atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, t. y. įgyti įgūdžių išmokti ginti valstybę. Manau, kad daug kas visuomenėje, kam rūpi Lietuvos gynyba, suvokia, jog valstybės gynyba turi būti visuotinė, kad agresijos atveju ginasi visa valstybė, viena kariuomenė jos neapgins.

Galima prisiminti istorinius pavyzdžius, kodėl Lietuvoje vyko ilgas partizaninis karas? Nes partizanai turėjo didžiulį visuomenės palaikymą. Tada valstybę gynė ne tik kovotojai su ginklu rankose, bet ir visi juos rėmę žmonės, ryšininkai, tie, kurie dalijosi maistu, slaugė ar padėjo buityje.

Lygiai taip pat yra ir šiandien, gynyba nebūtinai reiškia šautuvą kiekvieno rankose. Prasidėjus konfliktui, valstybė privalo toliau funkcionuoti, todėl svarbiausia piliečio pareiga tiesiog gerai atlikti savo kasdienį darbą.

Mums reikės dirbančių ligoninių, veikiančių maitinimo įstaigų ir tų, kurie palaikys užnugarį. Gintis turi visa valstybė kartu. Taigi, kalbant apie visuotinę gynybą, labai svarbu, kad visuomenė remtų kariuomenę ir visuomenės nariai pasitikėtų vieni kitais.

Tarpusavio supratimas, gera savivaldybių, valstybės institucijų sąveika, stiprios bendruomenės yra tai, ko bijo Rusija. Ji taip pat bijo mūsų sąjungininkų palaikymo ir NATO vienybės. O kariniu požiūriu Kremliaus elitas labiausiai baiminasi giluminių smūgių ir reputacinės žalos, tą puikiai įrodo Ukrainos pavyzdys, kur kiekviena sėkminga ataka jiems tampa didele gėda.

Todėl ir mes turime išlikti susitelkę, pasitikėti vieni kitais ir patys rodyti pavyzdį. Kai ginsimės kaip vienas kumštis, priešas tiesiog nedrįs mūsų pulti.

Ačiū už pokalbį.

Jurga BANIONIENĖ / „Kupiškėnų mintys“