Kas bendro tarp Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir buvusio Sirijos katalikų patriarcho?

Šiaulių lentelėse – labai trumpi ūkinio–administracinio pobūdžio įrašai pirmąja pasaulyje rašto kalba, šumerų kalba. Muziejaus prašymu 2012 m. įrašus perskaitė ir į tarptautines duomenų bazes įvedė Britų muziejaus mokslininkai.

Šumeras laikomas seniausia pasaulio civilizacija, susikūrusia maždaug prieš 5000 m. Į „Aušros“ muziejų dantiraščio lentelės pateko 1961 m. kartu su kunigo ir neprofesionalaus archeologo Juozapo Žiogo archeologinių dirbinių kolekcija. Seniai iškilęs didelis klausimas, kaip trys dantiraščio lentelės, pagamintos už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos,  atsidūrė mūsų šalyje pas J. Žiogą?

Dabar jau galime pateikti atsakymą į dešimtmečiais neatsakytą klausimą. Šios paslapties raktas yra kanauninko Juozo Tumo, visuomenei geriau žinomo Vaižganto vardu, straipsnyje „Garbės kanauninkas Vincentas Jarulaitis“ ( Lietuvos aidas, 1932, nr. 82).  J. Tumas rašo, kad „maldininku nukeliavęs Romon į 1925 m. Did. Jubiliejų, iš šv. Tėvo parsivežė ordiną „Bene meriti“, o iš Šventosios žemės patriarcho Ephremo Rahmani ypatingų dovanų 3 Babilonijos rašto plyteles; jos ben bus vienatinės Lietuvoje“. J. Tumas puikiai išmanė lietuvių literatūrą, bet jo žinios iš senovės Rytų istorijos buvo kuklios, tikriausiai apsiribojo tuo, ką gavo studijuodamas kunigų seminarijoje Senąjį testamentą. Todėl J. Tumo tekstą reikia patikslinti ir paaiškinti. Pirma, Babilonijos rašto lentelių (plytelių) nebuvo. Buvo dantiraščio lentelės su šumerų ir akadų rašmenimis. Šiuo atveju tai šumerų lentelės. Antra, kai V. Jarulaitis susitiko su E. Rahmani, pastarasis ėjo Beiruto vyskupo pareigas, o Sirijos katalikų vadovu (patriarchu), ne Šventosios  žemės (Palestina), jis buvo anksčiau. Nepaisant netikslumo įvardijant rašmenų tipą J. Tumo tekste, pavadinimas Babilonija labai svarbus muziejaus turimų lentelių identifikacijai. Mat Babilonija buvo valstybė Mesopotamijoje, gyvavusi po šumerų laikų ir apėmusi Šumerą. Taigi trys lentelės, padovanotos V. Jarulaičiui, yra šumeriškos iš vadinamo Uro III dinastijos valstybės, gyvavusios Mesopotamijoje, valdovo Šulgi laikų (XXI a. pr. Kr.).

Tuomet, kai J. Tumas rašė savo straipsnį, Lietuvos Respublikos kontroliuojamoje teritorijoje šios lentelės, kanauninko žodžiais, iš tikrųjų buvo vienatinės. Kunigo P. Tyčkovskio 1926 m. iš Rytų parsigabenta dantiraščio lentelių kolekcija buvo lenkų okupuotame Vilniuje.

Kodėl E. Rahmani Jubiliejinių metų, paskelbtų popiežiaus Pijaus XI, metu svečiui iš Lietuvos Romoje dovanojo dantiraščio lentelių? Reikalas tas, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Europoje buvo didžiulis susidomėjimas Rytų civilizacijų liekanomis, vadinamomis senienomis. Iš turkų Osmanų imperijos, apėmusios Artimuosius rytus, vyko didžiulė kontrabanda. Jos srautas ėjo ir per Beiruto (dabar Libano sostinę), kurio vyskupu buvo E. Rahmani, uostą. Suprantama, kad vyskupui nebuvo sunku įsigyti tų populiarių senienų. Katalikus ypač domino lentelės iš Uro miesto, iš kurio, pagal Senąjį testamentą, su šeima ir tarnais išėjo Abraomas, žydų tautos protėvis, keliavęs į pažadėtąją žemę – Palestiną. Katalikai Senąjį testamentą laiko šventu, kaip ir žydai. Todėl vyskupas E. Rahmani vykdamas į Romą pasiėmė kažkiek mažų, lengvų dantiraščio lentelių, taip geidžiamų europiečių, iš kurių tris savo naujajam pažįstamui ir padovanojo.

Lieka paskutinis klausimas, kaip tos trys lentelės atsidūrė pas J. Žiogą? 1925 m., kai V. Jarulaitis grįžo į Tėvynę su neįprastomis dovanomis, jis buvo Papilės klebonas. Už 9 km nuo Papilės, Šiaudinėje, klebonavo J. Žiogas. Be abejonės, abu dvasininkai buvo seniai ir gerai pažįstami, bendravo, domėjosi vienas kito kolekcijomis (V. Jarulaitis rinko senus pinigus). Abu juos siejo bendra draugystė su kanauninku J. Tumu. Matyt, V. Jarulaitis, labai draugiškas ir mokantis bendrauti žmogus, šviesi to meto asmenybė, parsivežęs išskirtinę dovaną iš Romos (tuo metu Vatikano valstybės dar nebuvo), pasikvietė aplinkinius kunigus, taip pat inteligentus į Papilės kleboniją, papasakojo savo įspūdžius, parodė gautą dovaną. J. Žiogas, aistringas archeologinių dirbinių kolekcininkas, negalėjo atsilaikyti nepaprašęs dovaną perleisti jam. Kada tai įvyko, neaišku, bet ne vėliau kaip 1935 m., kai J. Žiogas mirė? Neaišku ir ar V. Jarulaitis mainais ką nors gavo? Galbūt, nes J. Žiogas turėjo ne tik archeologinių dirbinių.

Šio įrašo autorius Vilniaus valstybiniame institute, vėliau Šiaulių universitete senovės Rytų istoriją dėstė du dešimtmečius, perėmęs dalyko dėstymą iš garsaus senovės Rytų istorijos specialisto, dantiraščio žinovo prof. dr. Michaelio Heltzerio, emigravusio į Izraelį. M. Heltzeris apie pusantrų metų papildomai savo namuose dirbo su manimi ir dviem merginomis, siekdamas išplėsti žinias apie Artimuosius Rytus, ypač senovės Mesopotamiją, Šumerą, Akadą, Babiloniją.

Jonas SIREIKA / RADVILIŠKIO KRAŠTAS