Kas laimės karą?

Žemės savininkai netiki saulės elektrinių statytojų pažadais, kad nusenusių „veidrodžių“ jiems neteks utilizuoti savo lėšomis. O tai „prarytų“ visus per kelis dešimtmečius jų gautus eurus už sklypų nuomą.

Panašu, kad Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), Seimo Kaimo reikalų komitetas, Lietuvos žemės ūkio taryba (LŽŪT) ir kitos žemdirbiškos organizacijos paskelbė karą Energetikos ministerijai (EM) ir jai prijaučiantiems verslininkams, norintiems brangią žemelę maitintoją paslėpti po saulės veidrodžiais. Deja, arbitru šioje kovoje negalėtų būti ir aplinkos ministras Simonas Gentvilas, kuris „elektrikų“ veiksmuose nieko blogo neįžvelgia ir „Ūkininko patarėjo“ korespondentui teigė, kad kraštovaizdį gali niokoti tik kaminai, o saulės moduliai ant pievų guldomi pagal Šiaurės Europai pritaikytą agro standartą.

Energetikos ministerijai... trūksta žemės

Dar vasarį prasidėjo diskusijos, ar saulės elektrinių parkai galėtų būti įrengiami žemės ūkio paskirties žemėje. Nesnaudžia abi pusės. ŽŪM baigia rengti atitinkamus projektus, kurie maždaug per mėnesį pasieks Seimą. Žemės ūkio viceministro Donato Dudučio teigimu, ministerija laikosi pozicijos, kad žemės ūkio paskirties žemė, ypač derlingiausia, turi tarnauti žemės ūkio produkcijos gamybai.

EM skundžiasi, kad Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymas rengtas prieš gerą dešimtmetį ir neatitinka nei šiandienos ambicijų, nei technologinės pažangos energetikoje, taip pat apstu biurokratinių trukdžių, perteklinių ribojimų, kurie stabdo žaliosios energetikos plėtrą. Todėl EM parengė vadinamąjį atsinaujinančios energetikos proveržio paketą, kuris turėtų būti svarstomas Seimo pavasario sesijoje – taip bus siekiama nutiesti kelią sklandžiai ir greitai žaliosios energetikos plėtrai, pataisos apims visų šių trukdžių sprendimą.

Verslas skundžiasi, kad šalyje trūksta vietos saulės elektrinėms, todėl energetikos ministras Dainius Kreivys pasiūlė ateityje joms skirti daugiau dirbamos žemės. O politikai turi dvi nuomones – vieni siūlo jas kelti ant stogų, kiti – tik drausti statyti ant nuomojamos žemės. „Kodėl negalima? Tie patys žemdirbiai galėtų savo žemėje statyti saulės elektrines – atsiperkamumas būtų gerokai didesnis nei auginant žemės ūkio kultūras. (...) Aišku, visos žemės neužstatysi, bet kodėl dalies savo sklypelio žemdirbys negalėtų užstatyti saulės elektrinėmis?“, – Seime postringavo D. Kreivys.

Atskira diskusijų tema galėtų būti apie tai, kas kam daro didesnę įtaką – beatodairiška energetikos politika ar su ja susiję verslininkai? Štai prieš 10 metų pirmąją saulės modulių gamyklą ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse atidariusios „Precizika“ grupės bendrovės „Solet Technics“ generalinis direktorius, Lietuvos saulės energetikos asociacijos (LSEA) viceprezidentas Andrius Karazinas praėjus dešimtmečiui pripažino, kad didžiausiu iššūkiu saulės energetikos įmonėms tampa pasiūla, nes sunku rasti žemės sklypus, kuriuose būtų galima įrengti saulės parkus.

LSEA viceprezidento manymu, įtakos žemės sklypų ribojimams gali turėti ir paplitęs mitas, kad statant saulės parkus bus užimtos visos derlingos Lietuvos žemės. „Pirma, ne visos žemės yra derlingos, o antra, nesunku paskaičiuoti, kad visos Lietuvos elektros energijos poreikiui patenkinti reikėtų 12 gigavatų saulės elektrinių. Jos užimtų 12 tūkst. ha, tai yra vos 1,8 proc. Lietuvos ploto“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo A. Karazinas.

Gamintojai problemų nemato

Šiame „vos 12 tūkst. ha plote“ galima užauginti tiek kviečių ir kitų grūdų, kad susidarytų 1 500 geležinkelio vagonų sąstatas. Tai tikrai aktualu dėl galimos bado grėsmės Europoje ir pasaulyje, Rusijai kariaujant prieš Ukrainą. O žemdirbiams, kurie išnuomos savo žemės sklypus saulės moduliams statyti, aktualus kitas klausimas – kaip bus po kelių dešimtmečių, kai kolektoriai nustos veikti, kas juos utilizuos? Lietuvoje tokios įmonės dar nėra, teks gabenti į užsienį. Kaimo žmonių susirūpinimas yra pagrįstas: gal saulės elektrinių statybos bendrovių po tiek metų nebeliks nė kvapo ir visa atsakomybė užguls ant žemės savininkų pečių? Apie galimą problemišką saulės kolektorių likimą ŪP kalbėjosi su verslo atstovu, kuris turėtų geriausiai apie tai išmanyti. Saulės jėgaines Lietuvoje gaminančios bendrovės „Solet Technics“ generalinis direktorius A. Karazinas aiškino: „Modulių, nustojus jiems veikti, išmontavimas turėtų būti tarpusavio susitarimo dalykas. Kita vertus, 25–30 metų – pakankamai ilgas laiko tarpas, ir bala žino, kas tada bus, ko nebus. Ir juos stačiusios įmonės gali nebebūti. Bet kol kas dar trūksta ir pačių modulių, kuriuos būtų galima utilizuoti. Negaliu pasakyti, ar kokios nors nuodingos medžiagos naudojamos juos gaminant. Prancūzijoje jau yra kompanija, kuri juos sumala į miltus ir paskui sunaudoja asfalto gamyboje. Europos Komisijos užsakymu atlikta keletas tyrimų, kaip panaudotus, nebeveikiančius modulius, kai bus jau pakankamai didelė pasiūla, apsimokės komerciškai perdirbti. Manau, kad problemų su tokiomis atliekomis neturėsime.“

A. Karazino teigimu, visoje Europoje dar nėra tiek modulių, kad nebūtų kur jų dėti. „Juk, liaudiškai kalbant, dėl vienos varpos kombaino nejungsi. Taip yra ir dėl saulės modulių. Jeigu kada nors susidarys tokia jų taršos problema, tikrai bus rasta jos sprendimo būdų. Berods prieš dvejus metus viena įmonė išvežė modulius perdirbti, bet pakeliui jie pradingo. Vėliau buvo rasti Irane. Tokie dalykai ir toliau turi paklausą, nes jie gali veikti iki 50-ies metų.“

Pasiteiravus, ar jis gali tvirtinti, kad problemų dėl nebeveikiančių modulių ūkininkai tikrai neturės, nuskambėjo toks A. Karazino atsakymas: „Mano nuomone, problemos tikrai nebus, juk technologijos taip sparčiai vystosi. Ar nebus taip, kad jau po 10-ies metų žmonės galės pasikeisti saulės jėgaines į kitos rūšies prietaisus, kurie gamins elektros energiją. Gal įvyks koks proveržis vandenilio panaudojime. Kol kas šie tyrimai tebėra ankstyvoje stadijoje, bet technologijos vystosi kosminiu greičiu, todėl nežinia, kaip viskas pasikeis per artimiausius 10–15 metų. Bet jūsų klausimas labai teisingas, žemės savininkų nerimas irgi pagrįstas – kur reikės tuos panaudotus modulius dėti?“

Ūkininkai nėra tokie patiklūs

LŽŪT pirmininkė Danutė Karalevičienė turi kitokią nuomonę. „EM kol kas su mumis nesikalba, visi teigia, kad statyti saulės jėgaines galima iki 2 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės plote. Dar girdėjau ir tokią nuostatą, kad tokiam dydžiui nebūtina ir žemės paskirties keisti. Tačiau niekas nepasako, ar bus sustabdytas šis traukinys ir kodėl ūkininkams neskiriamos jokios lengvatos. Girdėjau, kad siūloma ūkininkams leisti įsirengti tokios galios saulės elektrines, kurios tenkintų tik jų reikmes, ir kad negalėtų elektros pardavinėti“, – ŪP piktinosi D. Karalevičienė.

Pasak LŽŪT vadovės, ar begali būti blogiau, kai žemdirbiai, turėdami nuosavos žemės, negali joje gaminti elektros ir jos parduoti. O ateinantys verslininkai gali kiek tik nori ir jiems tai dar kompensuojama.

„Kiek klausausi, tiek vis kitaip girdžiu. Žinau tik tai, kad už saulės jėgainių stovi dideli žmonės, dideli pinigai. Jie nenori nusiraminti, nori, kad toliau būtų stumiami šie projektai, kad kuo greičiau būtų galima juos pabaigti“, – kalbėjo D. Karalevičienė, pastebėdama, kad dabar siekiama inventorizuoti, kiek ir kokios žemės yra Lietuvoje. Norima įvertinti, kiek yra nederlingų žemių ir kiek jose apleistų plotų. O kokius sprendimus paskui ruošiamasi priimti, laikoma paslaptyje.

„Žemdirbiai šiandien nieko nežino. Iš jų gal tik 5 proc. supranta, kas čia vyksta. Kiti viena ausimi girdėję, kad už žemės nuomą gaus didelius pinigus, jog ilgam laikui bus išnuomojama ir atsidarys aukso kasyklos. Treti sako: ką noriu, tą ir darau. Bet juk tokių ūkininkų vaikai, jeigu dar nesuspės pasenti, nepaveldės žemės, o tik kažkokius statinius, jų griuvėsius... Ūkininkai gal ir supranta, kad reikės tuos saulės modulius sutvarkyti, bet džiaugiasi, kad tų laikų jie nesulauks. Yra ir kita medalio pusė – juk niekas negali prognozuoti, kas bus po 10-ies metų. O jeigu tuomet kas nors ateis ir pasakys: atleiskite, tos saulės jėgainės kenkia sveikatai, yra žala gamtai ir t. t. Kas tada bus? Tokie verslininkai pasakys: ačiū, mes daugiau jūsų žemių nenuomosime, išeiname. Ar sutartyje tai numatyta? Ne. Verslas sutartyse tik numato, kad disponuos, naudos tiek ir tiek metų. Ir dėl nuomos mokėjimo yra daug niuansų. Ar yra aiškiai parašyta, kad jie gali nutraukti sutartį pirma laiko? Neabejoju, kad tai nė vienoje sutartyje nėra numatyta“, – įsitikinusi D. Karalevičienė, pastebėdama, kad jaunesni ir gudresni ūkininkai ar bendrovės, prieš pasirašydami sutartis, samdo juristus, kad šie jas peržiūrėtų.

Redakcijos ir „Solet technics“ nuotraukos