Kas liks Lietuvos kaime po dešimtmečio?

Trūksta holistinės politikos

Tačiau už statistikos slypi ir tai, apie ką kalbame gerokai rečiau – žmogus. Ūkininkas, kasdien gyvenantis tarp sausrų ir liūčių, svyruojančių jo produkcijos supirkimo kainų, augančių reikalavimų ir nežinomybės. Finansinė našta, klimato rizikos ir nuolatinis spaudimas palieka pėdsaką ne tik ūkių sąskaitose, bet ir žmonių mintyse. Apie emocinę sveikatą kaime vis dar kalbama per mažai, nors būtent ji neretai lemia, ar žmogus ras jėgų tęsti pradėtą darbą.

Koks bus Lietuvos kaimas po dešimties metų – gyvas, kuriantis ir perduodantis ūkius kitai kartai, ar tylus, retėjančių sodybų ir nykstančių bendruomenių kraštas? Atsakymo į šį klausimą ieškome kartu su įvairiais visuomenės atstovais.

Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos (LKBS) pirmininkė Virginija Šetkienė „Ūkininko patarėjui“ pripažino, kad kol kas labai trūksta holistinės, visapusiškos politikos. Holistinė politika – tai valstybės valdymo ir sprendimų priėmimo būdas, apimantis visumą, kurio pagrindiniai elementai yra tarpusavio ryšiai, ilgalaikė pusiausvyra ir kompleksiškumas.

Remiantis holizmo filosofija, jokia visuomenės ar valstybės problema negali būti išspręsta atskirai nuo bendro konteksto.

„Kol kas jos mes neturime. Viskas yra labai fragmentiška – kiekviena ministerija rūpinasi savo sritimi, tačiau bendro vaizdo labai trūksta. Tai ypač matyti todėl, kad nėra bendros vizijos. Juk Europos Sąjunga (ES) nuolat akcentuoja ilgalaikę kaimo vietovių viziją ir holistinį požiūrį į jų plėtrą, kad jos išliktų gyvybingos. Būtent to Lietuvoje šiandien labiausiai ir stinga. Susidaro įspūdis, kad nuolat tik lopome skyles, sprendžiame pavienes problemas, tačiau nepriimame sprendimų, kurie iš esmės padėtų mūsų kaimui išlikti gyvybingam“, – teigė LKBS pirmininkė.

Pasak jos, labai svarbi ir LEADER programa, padedanti išlaikyti kaimo bendruomenių gyvybingumą. Tačiau šiandien dar nėra aišku, kokia šios paramos ateitis naujuoju ES finansiniu laikotarpiu. Būtų labai gaila, jeigu ji mažėtų, nes tai yra vienas svarbiausių gyvybingumo šaltinių kaimo bendruomenėms. Jeigu šis finansavimas būtų mažinamas, bendruomenėms būtų tikrai labai sunku.

„Juk matome, kad užsidaro mokyklos, – kalbėjo V. Šetkienė. – Tačiau bendruomenės sugeba išlaikyti tuos židinius, tuos kaimo šviesulius. Jos perima buvusių mokyklų pastatus, juose išlaiko bibliotekas, kuria daugiafunkcius centrus, organizuoja įvairias veiklas, įveiklina ir buvusių kultūros centrų erdves. Jos daro tikrai labai daug. Tačiau negalima visko palikti vien bendruomenėms. Joms reikia ne tik finansinės paramos, nors ji labai svarbi. Reikia ir valstybės supratimo, kitokio požiūrio, didesnio dėmesio.“

ŪP pašnekovės teigimu, labai gaila, kai trumparegiškai uždaromos mokyklos, o po to jaunoms šeimoms nebelieka galimybių kurtis toje vietovėje. Nebelieka infrastruktūros, medicinos paslaugų, švietimo įstaigų, o visa tai yra susiję tarpusavyje.

„Suprantu, kai mokykloje lieka penki vaikai. Tačiau matome ir kitokių pavyzdžių, kai uždaromos mokyklos, kuriose dar mokosi nemažai vaikų. Štai tada tikrai labai gaila. Galbūt reikėtų ieškoti kitokių sprendimų. Man atrodo, mūsų valdžia turėtų pradėti matyti platesnį vaizdą. Dabar rengiamas Nacionalinis pažangos planas, vyksta strateginiai darbai. Tačiau valstybės ateities vizijoje „Lietuva 2050“ kaimo vietovėms vis dar skiriama per mažai dėmesio. Taip, joje kalbama apie tolygią Lietuvos plėtrą, tačiau konkretaus dėmesio kaimiškoms vietovėms kol kas labai stinga“, – teigė V. Šetkienė.

Ji taip pat pripažino, kad keičiasi ir pats žemės ūkis. Ūkiai modernėja, jiems nebereikia tiek daug nekvalifikuotos darbo jėgos. Priešingai – vis labiau reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų. „Todėl, mano nuomone, mums būtina aiški, ilgalaikė ir visą kaimo plėtrą apimanti strategija. Reikia bendro matymo, kokia turėtų būti mūsų kaimo ateitis“, – kalbėjo LKBA vadovė.

Mažos valstybės turi pranašumą

Šiandien sprendžiasi kur kas daugiau nei vien žemės ūkio ateitis. Sprendžiasi, ar Lietuvos regionai liks gyvi. Kaimas sensta, gyventojų mažėja, jaunimas išvyksta, o tūkstančiai ūkių artėja prie momento, kai šeimininkai nebeturės kam perduoti viso gyvenimo darbo. Iš paskos traukiasi ir žmonės, nes ten, kur nebelieka gyvenimo, nelieka ir vilties.

Įdomu, kokią kaimo ateitį pranašauja Seimo Ateities komiteto (AK) narys, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininkas dr. Vytautas Sinica?

„Optimistiškai kalbėti šia tema yra sunku, – su nevilties gaidele pokalbį su redakcija pradėjo politikas. – Jau mažiausiai penkiolika metų skirtingos valdžios tvirtina, kad rūpinasi regionų plėtra ir gyvybingų kaimų išsaugojimu. Tačiau kol kas ryškių teigiamų tendencijų nematyti. Jeigu šiandien reikėtų prognozuoti ateitį, tai, jeigu iš esmės niekas nepasikeis, kaimas ir toliau nyks, o ne atgims. Šiandien nematyti ženklų, kad situacija galėtų pasikeisti į gerąją pusę.“

V. Sinica dėstė, jog tokiai situacijai pakeisti pirmiausia reikėtų apsisprendimo, kad demografinius nuostolius Lietuvoje įmanoma sustabdyti. „Šiandien daug kalbama apie demografiją, naujoje Vyriausybės programoje ši tema labai akcentuojama, žadama dėl jos kovoti. Tačiau nesunku pastebėti, kad praktikoje politika dažnai yra priešinga – tarsi susitaikoma su gyventojų skaičiaus mažėjimu ir atitinkamai uždaroma infrastruktūra. O tai tampa dar viena paskata žmonėms išvykti. Juk mažai kas kurs gyvenimą ten, kur nebėra mokyklos, darželio, pašto ar kitų būtinų paslaugų. Galima sakyti, kad šiandien valstybė pati uždaro regionus. Vienos valdžios tai daro lėčiau, kitos – greičiau. Galbūt socialdemokratai šį procesą vykdo atsargiau, labiau dešiniosios valdžios anksčiau tai darė sparčiau. Tačiau bendra valstybės kryptis, mano nuomone, išlieka ta pati – regionų traukimasis“, – apgailestavo V. Sinica.

Jis vardijo du pagrindinius klausimus, kurių nereikia priešinti vieno su kitu – juos galima derinti. Pirmasis – ar įmanoma sukurti darbo vietų regionuose. Antrasis – ar įmanoma sudaryti sąlygas žmonėms gyventi regione, o dirbti artimiausiame didesniame mieste.

„Tai yra daugelio Vakarų mažų valstybių – Nyderlandų, Belgijos, taip pat ir Danijos – pasirinktas kelias, – teigė redakcijos pašnekovas. – Mažos valstybės turi pranašumą, nes gali išvystyti gerą susisiekimo sistemą. Tuomet žmogus gali maždaug per 1 val. pasiekti darbo vietą, o gyventi nuošaliau – erdviau, pigiau ir ramiau. Deja, Lietuvoje iki šiol šia kryptimi nebuvo nuosekliai einama. Mes žinome kelių būklę, viešojo transporto problemas ir kitus infrastruktūros trūkumus. Kitas svarbus dalykas – paskatos verslui ateiti į regionus. Taip pat ir pačių žmonių skatinimas kurti darbo vietas, imtis verslo, gyventi iš savo veiklos. Tačiau čia labai daug kas susiję su ES taisyklėmis. Lietuvos regioninė politika iki šiol iš esmės rėmėsi ES parama. Ji labai naudinga tada, kai reikia sutvarkyti viešąsias erdves, mokyklas, gatves ar kitą infrastruktūrą. Tai tikrai padaryta ir daug kas pasikeitė į gerąją pusę.“

V. Sinica sakė galintis tik apgailestauti, kad ES paramos taisyklės iš esmės neleidžia investuoti europinių lėšų į projektus, kurie kurtų tiesioginę ekonominę naudą privačiam verslui, todėl skatinti verslą vien ES pinigais yra labai sudėtinga. Jis sakė pats matęs, kaip per beveik du dešimtmečius keitėsi valdžios, kaip buvo ieškoma įvairių sprendimų, tačiau šiandien mums vis dar trūksta fantazijos ir politinės valios sukurti nacionalines paskatas darbdaviams ateiti į regionus, nelaukiant vien ES paramos.

Pastaruoju metu ūkininkus neramina finansiniai sunkumai, rizika dėl klimato kaitos, žaliasis kursas ir su juo augantys reikalavimai, kurie beveik nekompensuojami, o tai – papildomos sąnaudos ir nuostoliai. Pasidomėjus, ką politikas galvoja apie ūkininkų emocinę sveikatą,
V. Sinica paaiškino: „Manau, kad situacija tikrai sudėtinga. Neatsitiktinai dažnėja protestai prie Parlamento. Apskritai šiandien labai aiškiai matome tendenciją, kad ūkiai stambėja. Išsilaiko stipriausi, o mažesnių ūkių nuolat mažėja. Labai dažnai vaikai nebenori perimti tėvų ūkių, o jų žemes perima ar į savo ūkius įtraukia didesni kaimynai. Prie to prisideda ir tai, kad šiandien ūkiui praktiškai labai sunku išsiversti be ES paramos. Tačiau ši parama yra apkrauta milžiniška biurokratine našta. Ja visapusiškai pasinaudoti dažniausiai gali tik didesni ūkiai, nes jiems šiek tiek lengviau susitvarkyti su administraciniais reikalavimais. Mažesniems ūkininkams visa tai dažnai tampa beveik neįveikiamu uždaviniu. O tai dar labiau didina atskirtį.“

V. Sinica sakė nesantis kompetentingas tiesiogiai vertinti ūkininkų psichologinės sveikatos, todėl nenorėtų daryti kategoriškų išvadų. „Tačiau, matydamas visus šiuos veiksnius, manau, kad jie emocinei savijautai tikrai nepadeda. Greičiau – priešingai. Ir nemanau, kad valstybė pirmiausia turėtų rūpintis ūkininkų psichologine sveikata. Valstybė turi spręsti tas priežastis, kurios ją blogina – kurti stabilesnes, aiškesnes ir teisingesnes ūkininkavimo sąlygas. Kai mažiau neapibrėžtumo ir daugiau pasitikėjimo ateitimi, tuomet gerėja ir žmonių emocinė savijauta“, – redakcijai teigė Seimo AK narys.

Ne tik Lietuvos problema

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. rugpjūčio 7 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.