Kas skatina, o kas riboja vietos maisto produktų pirkimą Lietuvos savivaldybėse

Vietos maisto sistema yra naujas reiškinys Lietuvoje. Jis gali padėti spręsti aplinkosaugos, ekonomines ir socialines problemas, sustiprinti vietos ekonomiką bei „ekologizuoti“ maisto gamybos ir vartojimo kultūrą, nukreipti kaimo vietovės vystymąsi darnumo link, padidinti kaimo bendruomenių atsparumą įvairioms krizėms. Kiekviename teritoriniame vienete gaminami maisto produktai, kurie jį reprezentuoja, atspindi jo kultūrinį tapatumą, sezoniškumą, turimus žemės ūkiui plėtoti išteklius, kompetenciją ir socialinę infrastruktūrą.

Kur apsiperka vartotojai?

Molėtų, Jurbarko, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose (2014–2020 m. Vietos plėtros strategijose jie buvo numatę teikti prioritetą trumpųjų maisto tiekimo grandinių vystymui) atliktas tyrimas.

Nustatyta, kad daugiau nei 80 proc. visų respondentų dažniausiai apsiperka didžiuosiuose prekybos centruose. Vartotojai jau yra pripratę rinktis iš plataus maisto produktų asortimento, labiau pasitikėti standartizuotais, masinio vartojimo produktais.

Taip pat visuose rajonuose svarbi apsipirkimo vieta yra ir ūkininkų turgus (betarpiškai iš ūkininkų ar gamintojų).

Per 20 proc. respondentų iš Jurbarko r. ir Radviliškio r. nurodė, kad apsiperka tiesiogiai iš ūkininkų ūkių bei iš kaimynų.

Tai rodo, kad kaimiškosiose savivaldybėse galimybės įsigyti vietos maisto produktų yra, tačiau jos priklauso nuo įvairių veiksnių: asmeninio požiūrio ir noro, žinojimo kas parduoda maisto produktus, gyvenimo ir maisto vartojimo būdų ir pan.

Rajonuose nepopuliarūs prekybos būdai

Kaip labiausiai nepriimtini ar nenaudojami apsipirkimo būdai buvo pažymėti šie: iš ūkininkų, kurie ateina į namus ir patys siūlo produktus; ekologiškų produktų parduotuvės ir skyriai; prekybos kioskai.

Tokie atsakymai rodo, kad prekyba į namus yra nepopuliari arba nevykdoma, o ekologiškų maisto produktų parduotuvių kaimiškose savivaldybėse nėra, jos nėra populiarios. Rajonuose mažoms, vietos produktų parduotuvėms veikti labai sudėtinga dėl mažo ekologinių produktų vartotojų skaičiaus.

Kas skatina ir riboja vietinių produktų vartojimą

Tyrimo metu nustatyti veiksniai, skatinantys ir ribojantys vietos maisto produktų vartojimą.

Vartoti vietos produktus skatina geros produkto skonio savybės, šeimos poreikių tenkinimas ir sveikatai palankios maistinės savybės. Mažiausiai motyvuoja mintis, kad taip palaikomos tam tikrų produktų vartojimo tradicijos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad maisto vartojimo tradicijos nėra labai susijusios su kasdienio maisto vartojimu, o renkantis maisto produktus kasdieniam vartojimui svarbūs kiti aspektai: lengvas pasiekiamumas, greitas apsipirkimas, maža kaina.

Daugiau nei 80 proc. visų respondentų teikia pirmenybę Lietuvos ūkininkų, gamintojų produktams. Daugiau nei pusė apklaustų vartotojų rinkdamiesi maisto produktus teikia pirmenybę vietos (savo rajono ir gyvenamosios vietovės) ūkininkų, gamintojų produktams. Tačiau įsigyti vietos produktus yra sudėtinga, tam reikia skirti daugiau laiko.

Aprūpindami save ir savo šeimą maisto produktais Molėtų, Jurbarko, Pakruojo ir Radviliškio rajonų gyventojai labiausiai kreipia dėmesį  į maisto produktų kokybę (3,63 balo iš 5 balų) ir šviežumą (3,43 balo) bei produktų įtaką sveikatai (3,32 balo). Mažiausiai svarbus yra prekės ir produkto kokybės ženklas (skirta tik 1,97 balo iš 5 balų). Pakuotė pasirinkimui mažiausiai reikšminga Jurbarko r. Kituose trijuose rajonuose maisto produktų vartotojams yra mažai svarbi galimybė bendrauti su produkto pardavėju, kuris paaiškina produkto naudą, pakonsultuoja ar pasidalina maisto gamybos receptu.

Daugiau nei 70 proc. visų respondentų teigė, kad susiduria su kliūtimis apsirūpinant vietos ūkininkų, gamintojų maisto produktais. Daugiau nei 65 proc. visų respondentų sudėtinga nusipirkti vietos maisto produktų, nes trūksta informacijos, kur vietos maisto produktai parduodami ir kokios produktų savybės; trumpai dirba pardavimo vietos, labai mažas vietos produktų pasirinkimas.

Daugiau nei pusė Jurbarko ir Molėtų rajonų respondentų nurodė siaurą vietos produktų asortimentą, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose – kad palyginti aukštos vietos produktų kainos. Vietos produktai yra panašūs į atvežtinius, todėl vartotojai mažai žino apie vietos produktų pranašumus, iš kur atvežtas maistas, nepažįsta pačių ūkininkų todėl ne visada „pateisina“ vietos produkto kainos.

Tyrimų duomenys taip pat leidžia teigti, jog kaimiškųjų vietovių gyventojai norėtų vartoti vietos maisto produktus, tačiau įvardintos bei kitos problemos riboja jų galimybes, o vietos ištekliai yra nepakankamai tvariai naudojami.

Reikėtų susitarti, kas yra iniciatoriai ir organizatoriai

Vietos maisto sistema tam tikroje geografinėje teritorijoje padėtų integruotai susieti žemės ūkio ir maisto produktų gamybą, rinkodarą ir pardavimus, maisto atliekų darnų tvarkymą. Subalansavus pasiūlą ir paklausą, išaugtų vietos produktų vartojimas, maisto produktų gamyba priartėtų prie vartotojų, trumpėtų produktų transportavimo atstumai. Be to, tai leistų išsaugoti vietos maisto gamybos tradicijas, didintų vietos bendruomenės saugumą apsirūpinant vietiniais sezoniniais maisto produktais, leistų minimaliai pakuoti maisto produktus ir padėtų siekti kitų svarbių tikslų, vietos ekonomikos augimo.

Kuriant ir organizuojant vietos maisto sistemas dalyvauja daug suinteresuotųjų. Tai savivaldybių administracijos ir jų institucijos (jos organizuoja vietos maisto produktų viešuosius pirkimus), smulkūs ir vidutiniai ūkiai, vietos maisto gamintojai, perdirbėjai ir vartotojai, viešojo maitinimo paslaugas organizuojančios įstaigos (mokyklos, darželiai, ligoninės), kavinės  ir restoranai, turgavietės, vietos bendruomeninės organizacijos, visuomenės sveikatos biurai, verslo ir turizmo informacijos centrai bei kitos vietos organizacijos.

Pagrindiniais vaidmenimis dalinasi vietos ūkininkai ir vietos savivaldos institucijos. Ūkininkai plečia vietos produktų asortimentą, tobulina produktų laikymo ir transportavimo technologijas. O vietos savivaldos institucijos užsako vietos maisto produktus, juos populiarina ir perka, nuolat skleidžia informaciją apie vietos produktus, tobulina vietos produktų pardavimų infrastruktūrą.

Būtų svarbu susitarti dėl to, kas atskiruose teritoriniuose vienetuose yra ar galėtų būti vietos maisto sistemos iniciatoriai ir organizatoriai. Labiausiai motyvuoti turėtų būti ne tik trumpąsias maisto tiekimo grandines plėtojantys ūkininkai, bet ir valgytojų bendruomenės, vietos bendruomeninės organizacijos ir vietos veiklos grupės. Tačiau Molėtų, Jurbarko, Pakruojo ir Radviliškio rajonų gyventojai nurodė, kad būtent rajono savivaldybės administracija turėtų inicijuoti, o ūkininkai ir maisto produktų gamybos įmonės turėtų organizuoti vietos maisto sistemų kūrimą. Šių suinteresuotų pusių aktyvus veikimas, prisidėjimas galėtų būti skirtingas, tačiau tiek vietos gyventojams, tiek ūkininkams tai galėtų būti naudinga.