Kazimieras Lukauskas: „Reikia padedančios, o ne baudžiančios rankos“

– Gerb. profesoriau, jūsų karjeros kelyje – daugybė įspūdingų posūkių. Kuriuos iš jų pats laikote reikšmingiausiais?

– Man svarbiausia tai, kad pavyko įgyvendinti vaikystės svajonę ir tapti veterinarijos gydytoju. Jau 52 metus esu veterinarijos gydytojas, ir visą tą laiką dirbau tik su šia sritimi susijusius darbus.

Baigęs Veterinarijos akademiją (VA) ir karinę tarnybą, grįžau į gimtąjį Raseinių r. ir nuo 1974 m. ėjau Raseinių r. kovos su gyvulių ligomis stoties vyresniojo veterinarijos gydytojo terapeuto pareigas. 1977–1988 m. buvau Raseinių r. veterinarijos stoties vadovas. Vėliau buvau paskirtas į Vilnių dirbti vyriausiuoju Valstybinės veterinarijos inspekcijos viršininku. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, įkūrėme Vyriausiąją veterinarijos valdybą Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM), kurią vėliau pervadinome Veterinarijos departamentu. Sunkiausia ir kartu įdomiausia buvo tai, kad tokių procesų Lietuvoje niekas iki tol nebuvo darę. Labai padėjo užsienio kalbų mokėjimas. Pirmasis mano vizitas buvo į Lenkiją pasižiūrėti, kaip ten atrodo veterinarija. Sužinojau, kad Lenkijoje veikia mažos privačios veterinarijos klinikos, didelį įspūdį paliko Pulavų veterinarijos laboratorija. Remdamiesi gerąja kaimynų patirtimi, ėmėmės darbų.

– Nuo ko pradėjote?

– Mes žinojome Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos (WOAH) kodekso reikalavimus, kad valstybėje turi būti kompetentinga valstybinė ir privačios veterinarijos tarnybos. Pagrindinis uždavinys – apsaugoti valstybę nuo užkrečiamųjų gyvūnų ligų, sukurti palankią epizootinę situaciją, gaminti sveikus maisto produktus ir jų perteklių eksportuoti. Visa sistema turi būti valstybėje įteisinta įstatymu ir poįstatyminiais aktais.

Lietuvoje veikė senoji valstybinė veterinarijos tarnyba su senomis įstaigomis bei laboratorijomis rajonuose ir miestuose, tačiau viską reikėjo pertvarkyti, pritaikyti pagal Europos standartus. Didelė problema, kad nebuvo privačios veterinarijos veiklos, nebuvo eksperto, kuris patartų, kaip elgtis.

Kai pradėjome privačių veterinarijos klinikų įteisinimą ir kūrimą, pritaikėme išimtį ir suteikėme pirmumo teisę privatizuoti veterinarijos įstaigas jose dirbusiems veterinarijos gydytojams. Kitu atveju visi vaistai ir prietaisai būtų buvę išmesti, jei juos įsigytų šios praktikos neketinantis tęsti žmogus. Už šį darbą prokuratūra pradėjo patikrinimą, nes neva pažeidžiau Privatizacijos įstatymą, tačiau laikas parodė, kad priimtas sprendimas buvo teisingas.

– Kaip įsiliejote į WOAH veiklą?

– 1992 m. vykau į Paryžių, WOAH, atkurti Lietuvos narystę joje. Organizaciją sudarė net 160 šalių atstovai. Baiminausi, ar pavyks pritapti. Tačiau po aštuonerių metų buvau išrinktas generaliniu sekretoriumi Europos žemynui. Visi delegatai buvo labai geros nuomonės apie save, norintys būti viršesni už kitus, o man teko tam tikro tarpininko pareigos – kur reikia, pakalbu angliškai, kur reikia – vokiškai ar rusiškai. Kitą kadenciją buvau išrinktas WOAH Europos regiono komisijos prezidento pirmuoju pavaduotoju. Paryžiuje lankiau daug seminarų, išsilaikiau veterinarijos teisės eksperto kvalifikaciją. Su WOAH misijomis lankiausi ir dabar lankausi daugelyje pasaulio valstybių, padėdamas sukurti WOAH standartus atitinkančias valstybines veterinarijos tarnybas. Sunkiausia misija buvo Afganistane ir Kosove, nes buvo karo sąlygos, įdomu Brazilijoje ir Turkmėnistane. Iš viso per paskutinius 20 metų, kaip ekspertas, lankiausi 53 valstybėse, ir ne po vieną kartą. Iki šiandien esu vienintelis lietuvis, WOAH dirbęs etatiniu darbuotoju – Europos regiono atstovybės vadovu.

– Kokiais pasiekimais labiausiai didžiuojatės?

– Už darbus WOAH mane apdovanojo aukščiausiu apdovanojimu – sidabro Garbės medaliu, Prancūzija – Auksiniu Komandoro Kryžiumi, Ukraina, Kazachstanas – valstybiniais apdovanojimais, taip pat apdovanojimus skyrė ir Lietuvos, Lenkijos, Italijos, Sakartvelo, Vokietijos ir kitų šalių veterinarijos tarnybos.

Nuo 1993 m. dėsčiau VA, dirbau su studentais, vieną po kito gyniausi mokslinius laipsnius, atlikau įvairius tyrimus mokslų daktaro laipsniui gauti, atlikau habilitacijos procedūras. Didžiausias pasiekimas yra 2005 m. gauta Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Galvijų leukozės diagnostika, likvidavimas ir prevencija Lietuvoje 1985–2004 m.“. Prieš jo imantis, pesimistai sakė, kad arba nelikviduosime leukozės, arba ją likviduosime kartu su galvijais. Mums pavyko – ir ligą įveikėme, ir galvijus išsaugojome.

Baigęs darbus Lietuvoje, nuo 2011 m. WOAH buvau Europos regiono atstovybės vadovu. Lankiausi įvairiose valstybėse, kai kuriose iš jų atidarėme atstovybes.

– Pakalbėkime daugiau apie VMVT kūrimą, prie kurio taip pat daug prisidėjote.

– Prisimenu pirmąjį susirinkimą, kuriame dalyvavo tik devyni žmonės. Reikėjo sukurti Valstybinę veterinarijos tarnybą, o tam reikėjo Veterinarijos įstatymo. Drauge su pavaduotoju Kostu Gedrimu, taip pat Algiu Kalinausku, Algiu Dranseika, Jonu Jacunsku ir kitais ėmėmės šios nelengvos užduoties ir 1991 m. Seime buvo patvirtintas mano pristatytas Veterinarijos įstatymas bei Valstybinės veterinarijos tarnybos reforma, kurią įgyvendinant tarnyba buvo atskirta nuo ŽŪM. Dabar jau 32 metai, kaip VMVT yra įstaiga prie Vyriausybės. Noriu pastebėti, kad paruošti įstatymą buvo labai nelengva, bet pagelbėjo tuometis WOAH vadovas dr. Jeanas Blancou ir tuometis Prancūzijos Veterinarijos tarnybos vadovas Bernardas Vallatas, kuris net buvo atvykęs į Baltijos šalis.

Priėmus Veterinarijos įstatymą, įteisinome veterinarijos padalinių tinklą ir valstybinę jų kontrolę, licencijavome privačią veterinarijos gydytojų praktiką. 2010 m. prie Valstybinės veterinarijos tarnybos buvo prijungta Higienos tarnyba ir Kokybės inspekcija, sukurta centralizuota sistema, apimanti visą maisto grandinę – nuo lauko iki stalo, nuo fermos iki stalo. Vyriausybė skyrė lėšų Valstybinei veterinarijos tarnybai stiprinti. Mes pastatėme 8 naujus pastatus, specialiai pritaikytus Valstybinei veterinarijos tarnybai rajonuose ir miestuose, o 21 rekonstravome, taip pat pastatėme 10 pasienio postų su visa įranga, rekonstravome ir dvigubai išplėtėme Nacionalinę veterinarijos laboratoriją. Mes sukūrėme Veterinarijos įstatymu paremtą Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybos sistemą: įstatymas, tinkama infrastruktūra, kvalifikuoti specialistai.

– Kaip į naujoves reagavo ūkininkai ir maisto pramonės atstovai?

– Daug kas buvo nauja visiems, todėl kliovėmės ekspertų iš kitų Europos šalių patirtimi. Į nacionalinę teisę perkėlėme ES teisės aktus ir buvome pripažinti esantys pasiruošę stoti į ES, nes reguliuojame maisto saugumą bei gyvulių sveikatą ir gerovę, taip pat įdiegėme progresyvų veterinarinio darbo organizavimo kokybės valdymo metodą. Nors turėjome profesionalų užnugarį – VA dėstytojų ir studentų palaikymą, susitikimai su ūkininkais ir maisto pramonės atstovais buvo labai sudėtingi. Atsimenu, viename iš susitikimų su maisto pramonės lyderiais pristatėme teisinių dokumentų knygą, kurią sudarė bent 400 puslapių. Mums buvo pasakyta, kad būtų gerai ta knyga stuktelėti biurokratui per galvą, kad suvoktų, kokią nesąmonę parašė... Bet praėjo kiek laiko ir mūsų darbas buvo įvertintas, nes dar iki narystės ES aštuonios pieno perdirbimo įmonės gavo teisę eksportuoti produkciją į ES. Jiems atsivėrė visai kitos galimybės, nes įvykdė ES teisės aktuose numatytus reikalavimus.

– Kokie svarbiausi pokyčiai Lietuvoje įvyko dėl VMVT?

– Kai Lietuvoje atsirado administracinis suskirstymas į dešimt apskričių, teko pertvarkyti VMVT iš esmės. Iki tol kiekviename rajone, apskrityje ir mieste buvo Veterinarijos tarnyba. Suskirsčius Lietuvą į apskritis, porai metų įsteigėme eksperimentinę Panevėžio apskrities valstybinę veterinarijos tarnybą, įdiegėme laboratoriją ir prie jos prijungėme Panevėžio miesto veterinarijos tarnybą. Rajonuose (Rokiškyje, Anykščiuose, Kupiškyje ir kt.) taip pat liko veterinarijos tarnybos. Tai buvo puikus bandymas, nes su mažiausiais nuostoliais pavyko padidinti atlyginimus žmonėms.

2000 m. buvo patvirtintas naujas papildymas Veterinarijos įstatyme ir pradėjome akredituoti Lietuvoje esančias veterinarijos laboratorijas, kad jos atitiktų ES standartus. Labai svarbu tinkamas mėginių paėmimas ir pristatymas į laboratoriją, todėl buvo įsteigti Veterinarijos patologiniai centrai, kuriuose buvo skrodimo stalai, mikroskopai, šaldytuvai ir kt. Nuo 2003 m. pradėjome užkrečiamųjų ligų diagnostiką karvėms iš pieno mėginių. Nacionalinėje veterinarijos laboratorijoje 2006 m. tyrimai akredituoti pagal ISO standartą (standartizavo Vokietijos kompanija). Visa VMVT sistema buvo kompiuterizuota, sukurtas ir interneto bei intraneto tinklas. Tai labai pasitarnavo kontroliuojant užkrečiamąsias ligas, nes aplink užkrečiamųjų ligų jau buvo, pavyzdžiui, paukščių gripas Lenkijoje. Esu net pats drauge su pasienio tarnyba stovėjęs prie sienos, kad pas mus neįvežtų užkrėstos paukštienos. Buvo labai gera sistema, kai kiekviename rajone turėjome veterinarijos įstaigas su savo patalpomis ir autoparku, kad automobiliais būtų galima važinėti ne tik asfaltu, bet ir pasiekti ūkius.

– Akcentuojate naujausias technologijas, aukščiausius standartus, tikriausiai tam įgyvendinti reikia ir ypatingų žmogiškųjų išteklių?

– Ypač daug dėmesio skyrėme veterinarijos ir kitų sričių specialistų darbo sąlygoms sudaryti ir kvalifikacijai kelti. Kiekvienais metais rinkome gražiausiai tvarkomą veterinarijos įstaigą, išrinkdavome geriausius specialistus ir juos apdovanodavome. Paruošę metinę ataskaitą, visų 62 įstaigų vadovai rinkdavomės kartu švęsti Kalėdų teatruose, koncertų salėse, nuomodavome gražiausias patalpas. Mūsų įstaigose dirbo daug gabaus jaunimo, rengdavome krepšinio turnyrus. Net 20 metų centrinėje įstaigoje turėjome krepšinio komandą, o kas dvejus metus rengdavome visos Lietuvos veterinarijos gydytojų spartakiadas, meno saviveiklos pasirodymus. Tai padėjo mums geriau pažinti vieniems kitus ir atsipalaiduoti po sunkių, įtemptų darbų, mes jautėme vienas kito palaikymą, vyravo kolegiškumas. Darbuotojų VMVT netrūko, visada turėjome rezervą.

– Ar tolesni VMVT pokyčiai išėjo į naudą?

– Nenoriu, kad skambėtų taip, jog viskas buvo gerai, kol aš dirbau, o kai išėjau – viskas griuvo. Visgi, buvo pertvarkymų, kurie, ekspertų nuomone, nebuvo naudingi. 2018 m. buvo panaikintos rajonų valstybinės veterinarijos tarnybos ir viskas centralizuota dešimtyje apskričių centrų, be Vilniaus leidimo nieko negalima daryti. Dar daugiau problemų atnešė reorganizacija 2020 m., kai buvo įkurtos apygardos. Štai ūkininkas iš Lazdijų skundžiasi, kad, norėdamas eksportuoti paukštieną į Lenkiją, sertifikato turi vykti ne į Lazdijus, ne į Alytų, bet net į Marijampolę. Pagal Veterinarijos įstatymą, sertifikatą galima išduoti tik apžiūrėjus ir patikrinus produkciją. Manau, buvo geriau, kai atsakomybė buvo paskirstyta, veikė tarnybos ir rajonuose. Taip pat daug dėmesio buvo skiriama darbuotojų kvalifikacijai – siųsdavome specializuotis į Kanadą, JAV, Skandinaviją. Bendradarbiaudami su kitų šalių veterinarijos specialistais, susipažinome su išeiviais iš Lietuvos. Vienas iš jų buvo Leonas Kriaučeliūnas, įsteigęs Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Smulkiųjų gyvūnų kliniką. Išeivių dėka lietuvių veterinarijos gydytojams organizuodavo kursus Upsalos universitete, Švedijoje. Dirbome visomis kryptimis, kad tik būtume kuo aukštesnės kvalifikacijos ir savo žinias panaudotume tobulindami veterinariją Lietuvoje kartu su ūkininkais ir maisto pramonės atstovais.

– Regis, dabar VMVT daugelis traktuoja ne kaip pagalbą, o tam tikrą bausmę...

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. spalio 17 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.