Kaunas -4,9 °C Debesuota
Penktadienis, 13 Grd 2024
Kaunas -4,9 °C Debesuota
Penktadienis, 13 Grd 2024

Keli svarbūs patarimai, kaip sulaukti gero abrikosų derliaus

2024/06/18


Jeigu vasarą sodų neužklups gamtos stichijos, šiemet tikriausiai sulauksime ankstyvesnio abrikosų derliaus. Bet nereikėtų dairytis vien į dangų ir klimatologų prognozes. Pavojai tyko ir ant žemės. Temperatūros žirklės ir ligos gali pažeisti net labai atsparių veislių abrikosus. Kaip pamatyti, kad šie kaulavaisiai atakuojami ligų ir kaip nuo jų apsaugoti medelius?

Dažnai galvojama, kad abrikosai Lietuvoje pradėti auginti visai neseniai, nes iki šiol sodininkams daug nerimo kelio lietuviškas žiemas nelengvai iškenčiantys kaulavaisiai. Vis tik pirmasis šalyje 1951–1975 m. VDU Botanikos sode abrikosų aklimatizacijos tyrimais užsiėmė kaulavaisinių augalų selekcininkas Albinas Urbonas. Šis darbas davė neprastų vaisių. Iš atrinktų penkių perspektyvių sėjinukų nuo 1964 m. per 15 metų VDU Botanikos sodo Pomologijos skyriuje užauginta ir išplatinta ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje daugiau nei 34 000 abrikoso medelių sėjinukų. 1983 m. abrikoso sodmenis augino Ukmergės ir Kaišiadorių medelynai.

Nors abrikosai yra Vidurinės Azijos augalai, šiuo metu galima įsigyti veislių, prisitaikiusių net prie –30 °C ar –50 °C temperatūros. Tad kodėl net kanadietiškas žiemas atlaikantys abrikosai Lietuvoje nušąla? Specialistai pataria nepamiršti, kad lietuviškoms žiemoms būdinga temperatūrų kaita – būtent tai daugiausia žalos pridaro šilumą ir užuovėją mėgstantiems kaulavaisiams. Kai po kelias savaites trukusių didesnių šalčių oras ima šilti ir prasideda atlydys, medeliai pasiruošia sprogti, bet štai ir vėl temperatūra krenta gerokai žemiau nulio. Abrikosams sunku aklimatizuotis tokiomis aplinkybėmis. Ne visada nušąla ne visas medis, bet vienmečiai ūgliai tikrai neatlaiko.

Mūsų klimato sąlygomis abrikosai turi būti auginami užuovėjoje, pietinėje pusėje, aukštesnėje vietoje ir lengvoje dirvoje.

Tad neatsitiktinai rekomenduojama abrikosus, kaip ir persikus, sodinti šilčiausioje sodo vietoje, tarp kitų vaismedžių, šakomis galinčių kaulavaisiui sukurti saugia užuovėją nuo vėjų. Labai svarbu, kad medelis gautų daug saulės, todėl drąsiai galima sodinti ir arčiau pietinės pastato sienos. Specialistai pastebi, kad lietuvišką dirvožemį abrikosai mėgsta, gerai auga vandeniui laidžiose, nerūgščiose, kalkingose dirvose. Tik durpingoje ar smėlingoje žemėje jie neauga.

Šiemet tikriausiai sulauksime ankstesnio abrikosų derliaus, bet dar priklausys ir nuo to, ar kaulavaisis ir šiemet išliko stiprus bei atsparus ligoms. Dažnai pasitaiko, kad dėl temperatūros svyravimų pleišėja augalų žievė, skilinėja kamienai. Vėliau po žieve įsiveisia soprotrofų ir patogeninių grybų, ardančių džiūstančią augalų medieną. Tai itin pavojinga abrikosams.

Abrikosų kamienas labai šiurkštus – taip medis lengviau sugeria saulės spindulius. Bet labai nukenčia pavasarį, kai dieną įkaista, o naktį atšąla. Jei ant kamieno pastebėsite rudų dėmių, vadinasi, juos pažeidė pernelyg intensyvi saulė. Šiais atvejais abrikosą galima apsaugoti balinant arba aprišant balta medžiaga.

Po didelių temperatūros svyravimų žiemą ir pavasarį galima pastebėti vietomis atšokusius žievės gabalus. Juos rekomenduojama apriški maišu ir patepti. Sodininkai perspėja, kad tai daryti reikia tik prieš tai kuo nors apvyniojus – kitaip žievė nepriaugs.

Pavasarį medeliai gali sulapoti ir atrodyti sveiki, bet jau birželį, liepą skeletinės ir smulkesnės šakelės bei lapai pradeda džiūti. Iš šakelių ir lapų išskirta nemažai saprotrofinių ir patogeninių, ypač Fusarium, Seimatosporium, Alternaria, Stemphylium, Cladosporium, Torula ir kt. genčių, mikromicetų ir bakterijų.

abrikosai, abrikosų ligos
Raudonų dėmelių vietose gali atsirasti puvinys.

Vasarą, kai bakterijos (Pseudomonas syringae) būna aktyviausios, per žievės įtrūkimus iš abrikosų sunkiasi sakai. Sausros metu jos būna latentinėje fazėje. Bakterijos labiau puola augalus, kenčiančius dėl nepalankių augimo sąlygų, ypač, kai jie pasodinti sunkiose dirvose.

Drėgnesnėmis vasaromis dar ant šakų kabantys vaisiai būna apnikti moniliozės arba su raudonomis dėmėmis. Tokie vaisiai greičiau nukrenta, o tose raudonose dėmėse pradeda vystytis puvinius sukeliantys Aspergillus, Botrytis, Fusarium, Penicillium, Trichothecium genties grybai.

Lapus puola kokomikozės Coccomyces hiemalis (Blumeriella jaapii) ir šratligės – Clasterosporium carpophilum (Stigmina carpophila) sukėlėjai. Šių ligų plitimui labai palankūs drėgni orai, dažni lietūs, kai ilgai išsilaiko labai didelis santykinis oro drėgnis.

kokomikozė
Ant kokomikozės paveiktų lapų išryškėja raudonos dėmelės.

Abrikosus neretai puola specifinė liga, kai lapai praranda įprastą formą, tampa tarsi kreivi. Taip nutinka, kai pavasarį dienomis temperatūra pliusinė, o naktį nukrenta žemiau nulio. Tokiais atvejais liepos pradžioje abrikosai numeta lapus, bet vėliau jie vėl atauga. Nors medeliai žydi puikiai, vaisių neveda. Norint to išvengti, anksti pavasarį verta augalus nupurkšti vario sulfatu.

Nuo šratligės nukečia lapai, ūgliai, pumpurai ir vaisiai. Jos sukėlėjas – grybas Clasterosporium carpophilum (Lev.) Aderh. Ant lapų atsiranda šviesiai rudos, iki 5 mm skersmens dėmelės, apribotos raudonai rudos juostelės. Toje vietoje audiniai iškrinta ir lapai lieka skylėti. Ant ūglių žievės atsiranda oranžiškai raudonos dėmės su nušviesėjančiu centru. Žievė tose vietose suplyšta, sunkiasi syvai.

šratligė
Šratligės pažeisti lapai.

Ligos pažeisti pumpurai būna pajuodę, blizgūs, neišsiskleidžia. Anksti užsikrėtusiuose vaisiuose atsiranda gilios dėmės, kurios vėliau gali susilieti. Vėliau apsikrėtusius vaisius išmargina purpurinės dėmės su rausvu apvadu. Liga išplinta, jeigu, skleidžiantis vaismedžių lapeliams, laikosi drėgni ir vėsūs orai.

Tokiais atvejais būtina išgenėti pažeistas šakeles, surinkti ir sunaikinti supuvusius vaisius. Prieš žydėjimą nupurkšti 1 proc. bordo skiediniu arba 0,1 proc. efektoriumi. Po žydėjimo naudinga panaudoti 0,05 proc. topazo tirpalą, o po 12–14 dienų nupurkšti fungicidu.

Labai dažnai abrikosus puola sidabraligė. Jos sukėlėjas – grybas Chondrostereum purpureum (Pers. et Fr.) Pouz. Lapai tampa balzgani, pasiraitę, jie yra ir mažesni už sveikuosius. Pirmieji ligos požymiai išryškėja birželį ant apatinių kaulavaisio šakų, o antroje vasaros pusėje jau visa medžio laja būna lyg pasidabruota.

Tokiais atvejais vaisiai dažniausiai neužsimezga, augalas nusilpsta, kitais metais smarkiau pažeistos šakos ima džiūti. Pažeistų šakų ir kamienų žievė sueižėja ir vėliau apsitraukia grybo vaisiakūniais.

Medeliai gali susirgti dėl per stipraus genėjimo, pernelyg gausaus tręšimo azoto trąšomis ar boro trūkumo. Specialistai rekomenduoja laiku nubaltinti kaulavaisių kamienus. Pamačius, kad medelis rimtai serga ar yra nusilpęs, verčiau jį pašalinti.

Dar viena vaisius pažeidžianti liga yra abrikosų skolekotrichozę. Ją sukelia grybas Scolecotrichum carpophilum Cumm. Nevod. Ant vaisių pasirodo nedidelės, besiplečiančios, apvalios arba pailgos, juosvai rausvos dėmės. Vėliau dėmių centrai įdumba, o pakraščiuose susidaro volelis. Vaisiai gali deformuotis, neišauga iki normalaus dydžio. Šiai ligai palankiausi lietingi orai rudenį, todėl dažniausiai nukenčia vėlyvųjų veislių abrikosai.

Prieš pumpurų sprogimą reikėtų purkšti vario grupės preparatais, vėliau 2–3 kartus efektoriumi, topazu, pataria specialistai. Taip pat būtina rinkti ir naikinti sergančius vaisius.

 

„Rasų“ informacija

ŪP redakcijos archyvo nuotraukos

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis