Kepenų transplantacijos dėka gyvenanti Toma: pasikalbėkime šeimoje – niekad nežinai, kas gali nutikti tau ar tavo artimajam

Organų donorystė ypač jautri tema, kol esame sveiki retai apie ją susimąstome?

Kol esame jauni ir sveiki, retai susimąstome apie gyvenimo trapumą ar pagalvojame apie organų ir audinių donorystę. Mano situacija buvo lygiai tokia pati. Nors visada pasisakiau UŽ ir žavėjausi draugais, kurie turi Donoro korteles ir žmonėmis, kurie netekties valandą apsisprendžia paaukoti artimojo organus, tačiau tuomet dar nebuvau užpildžiusi prašymo Donoro kortelei gauti. Net nesusimąstydavau, kad man pačiai gali prireikti donorinio organo. Ypač esant tokiai jaunai.

Tačiau gyvenimas kartais viską apverčia aukštyn kojomis – mano liga buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Šiandien jau turiu Donoro kortelę, ją turi ir man artimiausi žmonės. Turbūt visi laukiantys donorinių organų patvirtins tą patį – negalime tikėtis svarbiausios likimo dovanos, jei tos dovanos nesame pasiruošę padovanoti kažkam, kai mūsų nebebus šioje Žemėje.

Manau net ne tai svarbu, ar mes turime Donoro kortelę, ar ne. Labai svarbu, kad artimieji žinotų mūsų valią – pasikalbėti apie tai būtina. Juk niekad nežinai, kas nutiks tavo artimam žmogui ar tau pačiam.

Liga buvo netikėta...

Kaip visos mano amžiaus moterys iki savo ligos gyvenau įprastą gyvenimą. Prieš dešimt metų pradėjau draugauti su savo gyvenimo žmogumi. Leisdavome laiką kartu, keliaudavome, kūrėme planus apie tolimesnį bendrą gyvenimo kelią. Nepastebimai bėgo metai, po aštuonių nerūpestingai-rūpestingų draugystės metų susituokėme. Beveik prieš metus sužinojome, kad laukiamės išsvajoto vaikelio. Visgi neštumo laikotarpis nebuvo labai lengvas... Po gimdymo man buvo diagnozuotas kepenų nepakankamumas – mano gyvybė buvo pakibusi ant plauko.

Diena iš dienos laukti donorinio organo ypatingai sunku, kas suteikė jėgų?

Vos pagimdžius sūnelį mano sveikata žaibiškai silpnėjo. Buvau įtraukta į skubių kepenų recipientų sąrašą. Tuomet supranti, kad nuo tavęs jau niekas nebepriklauso – tavo gyvenimas tik likimo ir gydytojų rankose.

Nors laukimas truko 2 savaites – jos man atrodė, kaip ilgi pusė metų. Savo sūnų per tą laiką galėjau pamatyti tik 2 kartus. Vis save kaltinau, kad esu bloga mama... bet tai jau nuo manęs nepriklausė. Žinot, niekad nepamiršiu, kai pirmą sykį po gimdymo pamačiau savo sūnų – tai buvo kažkas nežemiško, suteikė jėgų kabintis į gyvenimą. To pamiršti yra neįmanoma.

Intensyvios terapijos palatoje mane nuolat lankydavo ir palaikė artimieji: vyras, tėvai, sesuo su šeima. Jutau milžinišką palaikymą, bet šiandien suvokiu, kad jiems buvo be galo sunku matyti mane bejėgiškoje situacijoje, kai niekuo padėti negali. Nors Lietuvoje donorinių organų ir audinių laukia šimtai žmonių, matyt tai yra tik plika statistika, į kurią reiktų įtraukti ir recipientų artimuosius, kurie kasdien taip pat laukia stebuklo. Matyt šis skaičius tuomet būtų gerokai virš tūkstančio...

Ar dažnai susimąstote apie Žmogų, kurio dėka likimas Jums dovanojo antrą gyvenimą?

(Tomos balsas pasikeičia, pasirodo ašaros akyse, aut. pastaba.) Turbūt nebūna dienos, kad apie tai nepagalvočiau, nepamąstyčiau, mintyse ar balsu nepadėkočiau Jam ar Jai bei artimiesiems už tai, kad galiu gyventi, kad galiu auginti sūnų, girdėti kaip jis taria pirmus žodžius mama-tete, matyti, kaip bando eiti, ar kaip kalasi pirmi dantukai.

Žinot, aš kartais įsivaizduoju hipotetinę situaciją, ką aš pasakyčiau savo Donoro artimiesiems, jei juos sutikčiau. Žodis ačiū būtų per menkas. Matyt tai būtų situacija, kuomet žodžiais išreikšti dėkingumą būtų sunku. Žodžiais to perteikti būtų neįmanoma...

Kas Jūsų užuovėja šiandien?

Nusiraminimą ir užuovėją kaip ir iki transplantacijos man suteikia šeima. Po operacijos mums su vyru daug pagelbėjo tėvai. Mat medikai uždraudė bet ką kilnoti, o namie su kūdikiu tai būtų neišvengiama.

Prabėgus 10-čiai mėnesių po transplantacijos aš save laikau visiškai sveiku žmogumi, aš netgi kartais pamirštu, kad esu po operacijos. Esu mamytė auginanti itin akyvų ir sveiką vaikutį. Mūsų gyvenimas visiškai įprastas – daug laiko gryname ore, pietų miegelis ir muzikos mokyklėlė. Jei su vyru mums reikia kažkur išvažiuoti – seneliai visada prižiūri savo anūkėlį. Jų ryšys labai stiprus (šypsosi, aut. pastaba).

Rodos grįžome į visiškai įprastą gyvenimą – statomės namą, auginam Haski veislės šunį, kurį laikome pilnaverčiu šeimos nariu, vyras laisvalaikį skiria automobilių driftui, drauge važiuojame į varžybas. Kuomet sūnui sukaks metai net planuoju grįžti į darbą. Tiesa, kol kas galėsiu dirbti vos keletą valandų per savaitę.

Mūsų vaikutis net neleidžia stabtelti ir skirti laiko apmąstymams apie tai, kas įvyko, kokį sudėtingą gyvenimo etapą išgyvenome. Bet ... žinot sunkiausia buvo per Kūčias. Artėjantys nauji metai tai laikas kuomet praleidžiame artimųjų apsuptį, apmąstome drauge nueitą kelią. Matyt tuomet ir įvyko tas lūžis, kuomet šeimos-artimiausių žmonių apsupty labai aiškiai suvokiau, kad viskas galėjo baigtis kitaip. Galbūt mano artimiausi žmonės, sūnelis prie Kūčių stalo galėjo būti be manęs.

Prisiminus Tomos atvejį vis dar šiurpsta oda

VULSK Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro gydytoja gastroenterologė Gabrielė MILAKNYTĖ:

Tomos istorija yra išskirtinė. Labai jauna moteris po sudėtingo nėštumo atveda naują gyvybę į ši pasaulį ir jau kitą dieną sužino, kad jos pačios gyvybė pakibo ant plauko.

Deja, reikėjo atsiduoti į likimo rankas ir tikėtis, kad nepaisant šeimos nario netekties skausmo artimieji ištars donorystei TAIP, donorinės kepenys atlikus eilę tyrimų tiks Tomai ir transplantacijos operacija praeis sėkmingai. Labai daug jeigu, kurie turėjo įvykti per labai trumpą laiko tarpą. Bet turėjome spėti. Juk Tomos situacija kasdien darėsi vis sunkesnė – paprasčiausiai bijojome, kad ji bus per daug nusilpusi transplantacijos operacijai.

Tą dieną, kai Tomos kūdikis turėjo būti išrašytas iš naujagimių reanimacijos sužinojome, kad yra tinkamos donorinės kepenys. Pranešėme Tomai naujieną apie laukiančią transplantaciją ir nusprendėme suorganizuoti jos ir kūdikio susitikimą. Net šiandien prisiminus šį susitikimą pašiurpsta oda. Mama prieš transplantaciją susitinka su savo kūdikiu... tai tik antras ir gali būt paskutinis jų susitikimas. Gal tai net nesusitikimas, o atsisveikinimas...

Ateitis yra sunkiai nuspėjama. Šiandien mes nežinome, ar mus užklups karas. Visgi jam ruošiamės, ar bent jau galvoje dėliojame scenarijus, ką reiktų daryti, jei išauštų tokia diena. Lygiai taip pat mes nežinome, ar mus užklups liga. O susimąstyti verta, juk net po persirgtos virusinės ligos gali prireikti donorinės širdies, nepriklausomai nuo amžiaus... O gyvenimas gali susiklostyti taip, kad mums teks priimti sprendimą dėl artimojo organų donorystės.

Pati anksčiau dirbau Nacionalinio transplantacijos biuro transplantacijų koordinatore. Donoro kortelę turiu daugiau kaip 5 metus, puikiau suvokiu kodėl svarbu pasikalbėti su artimaisiais apie organų donorystę. Jie privalo žinoti mūsų valią – o mes jų. Šis pokalbis gali išgelbėti net 7 gyvybes.

NTB informacija

Viršelyje: Tomos kūdikis. Asmeninio archyvo nuotrauka.