Kęstutis Girnius. Europos pakanka, ką manė ir Johnas Rawlsas

Specialistai teigia, kad, norėdama ekonomiškai nenusileisti JAV ir Kinijai, ES turi parengti strategiją, kuria būtų skatinama didesnė ekonominė integracija, puoselėjami visos sąjungos pramoniniai lyderiai ir imamasi kitų bendrų priemonių finansinei ir ekonominei įtakai didinti. Net girdėti balsų, raginančių riboti atskirų šalių teises vetuoti plačiai palaikomus nutarimus „jautriose“, srityse, įskaitant bendrą užsienio ir saugumo politiką, pilietybę, narystę ES ir finansus. Esą vertėtų kai kuriose šių sričių priimti sprendimus kvalifikuota balsų dauguma. Iš tiesų reikia didinti ES ir Europos šalių pajėgumą greitai ir veiksmingai reaguoti į naujus iššūkius, bet privalu tai daryti nestiprinant Europos Komisijos (EK) galių, nesukuriant Jungtinių Europos Valstybių JAV pavyzdžiu, nesigailint pastangų užtikrinti, kad ES liktų tautų ir tautybių Europa.

Iš tiesų reikia didinti ES ir Europos šalių pajėgumą greitai ir veiksmingai reaguoti į naujus iššūkius, bet privalu tai daryti nestiprinant Europos Komisijos (EK) galių, nesukuriant Jungtinių Europos Valstybių JAV pavyzdžiu...

Neseniai atsitiktinai susipažinau su filosofo Johno Rawlso trumpomis pastabomis apie ES. Laiškais diskutuodamas savo knygos Law of Peoples (Liaudies/Tautų teisė) juodraščio tezes apie tarptautinį teisingumą ir turto paskirstymą tarp valstybių su belgų filosofu Philippe’u Van Parijsu, pasižymėjusiu raginimais užtikrinti visuotines bazines pajamas net banglentininkams, jis reiškė abejonių dėl didesnės ES šalių integracijos, drauge pasmerkdamas plintantį vartotojiškumą. Laiškai rašyti 1998 m., po kelerių metų Van Parijsas išspausdino susirašinėjimą kaip straipsnį („Three Letters on The Law of Peoples and the European Union“, in: Revue de philosophie économique, 2003, 7).Rawlsas rašė: „Jei galiu siūlyti patarimą, tai klausimas, kurį europiečiai turėtų sau užduoti, yra toks: kokio stiprumo ir apimties sąjungos jie pageidautų? Man atrodo, kad daug kas būtų prarasta, jei Europos Sąjunga taptų federaline sąjunga kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Čia esama ir bendros politinio diskurso kalbos, ir atviro nusiteikimo persikelti iš vienos valstijos į kitą. Argi nėra konflikto tarp didelės, visą Europą apimančios laisvos ir atviros rinkos ir individualių nacionalinių valstybių, kiekviena kurių turi atskiras politines ir socialines institucijas, istorinę atmintį, socialinės politikos formas ir tradicijas? Be abejo, tai didelė vertybė šių šalių piliečiams ir suteikia prasmę jų gyvenimui. Didelė atvira rinka, apimanti visą Europą, yra didžiųjų bankų ir kapitalistinės verslo klasės, kurios pagrindinis tikslas yra tiesiog didesnis pelnas, siekis. Ekonominio augimo, vis aukštyn ir platyn be jokio konkretaus tikslo, idėja šiai klasei puikiai tinka. Jei kalbama apie paskirstymą (išteklių, – K. K. G.), tai dažniausiai kalbama apie „nutekėjimą iš viršaus“. Ilgalaikis rezultatas šitokio proceso, kuris jau tapo tikrove JAV, yra pilietinė visuomenė, užtvindyta beprasmio tam tikros rūšies vartotojiškumuo“. Pirmuose savo darbuose Rawlsas mažai rašė apie tautas ir jų kultūras. Kapitaliniame veikale Theory of Justice Rawlsas daro prielaidą, kad individai gyvena stabiliose gana homogeniškose visuomenėse, kurios yra autarchinės, ekonomiškai savarankiškos ir nesusiduria su dideliu imigrantų antplūdžiu. Homogeniškumas nereiškia, kad kone visi gyventojai yra vienos tautybės ar etninės grupės nariai, jis dera su daugiataute daugia- rase visuomene, kaip JAV, bet padeda apibrėžti plačius jos kontūrus, nustato, kas jaipriklauso ir kas ne. Migracija nenagrinėjama (1971 m., kai buvo išleistas Theory of Justice, ji nebuvo aktuali), nors daugelis filosofų mano, kad priimant moralinius sprendimus reikia atsižvelgti į visų sprendimo paveiktų- jų interesus ir siekius, juolab kad priklausyti visuomenei, suteikiančiai geresnes gyvenimo galimybes, yra gėris, kurį reikia paskirstyti, nors nereikia lygiai traktuoti visų interesų ir siekių. Būsimo migranto iš Sakartvelo interesams nebus teikiama tokia pati reikšmė kaip Džordžijos valstijos piliečio, sprendžiant ar ir kokiomis sąlygomis migrantui būtų leista atvykti į JAV.

Theory of Justice Rawlsas lakoniškai aptaria kultūrą, jo trumpos užuominos dažniausiai susijusios su aukštąja kultūra ir atskirų individų pasiekimais. Jis prileidžia, kad egzistuoja dominuojanti kultūra, kuria dalijasi ir kurią puoselėja dauguma šalies gyventojų, ir kad nacionalinio suverenumo užtikrinimas siejamas su tam tikro laipsnio nacionalinės kultūros palaikymo kontrole, bent iš dalies valdant pokyčių, taigi ir imigracijos, spartą. Bendra nacionalinė kultūra skatina solidarumą ir norą aukotis bendram reikalui, kas sudaro sąlygas gyvybingai demokratijai ir veiksmingai gerovės sistemai.

Bendra nacionalinė kultūra skatina solidarumą ir norą aukotis bendram reikalui, kas sudaro sąlygas gyvybingai demokratijai ir veiksmingai gerovės sistemai.

Santykiai tarp valstybės piliečių skiriasi nuo santykių tarp nepriklausomų šalių. Rawlsas mano, kad valstybėje turėtų galioti skirtumo principas (difference principle), kad socialinė ir ekonominė nelygybė yra teisinga tik tuo atveju, jei ji sutvarkyta taip, kad būtų kuo naudingesnė vargingiausiems jos nariams. Principas nėra taikomas tarptautinėje visuomenėje. Turtingesnės valstybės privalo teikti pagalbą skurdo, neteisybės ir išnaudojimo paralyžiuotoms valstybėms, kad būtų sukurtos ekonominės sąlygos, kurios palaikytų teisingas socialines institucijas ir apsaugotų žmogaus teises. Užtikrinus šias sąlygas, neprivalu nuolat teikti pagalbą ekonomiškai labiausiai atsilikusioms šalims.

Rawlsas pateikia du pavyzdžius, kad skirtumo principas nėra tarptautinio teisingumo reikalavimas. Tarkime, kad dvi valstybės pasiekė vienodą išsivystymo lygį. Vienos vyriausybė su piliečių sutikimu imasi ambicingo kapitalo kaupimo ir industrializacijos plano, kurį įgyvendinant reikia riboti ir valstybės, ir privačias išlaidas, ilginti darbo valandas, mažinti socialines išmokas ir atostogas. Antroji valstybė pasirenka džiaugtis geru gyvenimu dabar, moka dosnius atlyginimus su plačiomis socialinėmis išmokomis ir ankstyvu pensiniu amžiumi. Po kelių dešimtmečių pirmoji šalis yra dvigubai turtingesnė už antrąją. Rawlsas teigia, kad būtų nepriimtina, jei pirmosios šalies piliečiai pagal kažką panašaus į skirtumo principą būtų įpareigoti ir toliau perleisti dalį savo turto antrosios šalies laisvalaikio (leisure) klasėms. Štai antrasis pavyzdys. Dviejose vienodai išsivysčiusiose valstybėse gimstamumas yra didelis. Vienos valstybės piliečiai savanoriškai mažina šeimos dydį ir pasiekia nulinį gyventojų prieaugį, kitos valstybės piliečiai toliau turi dideles šeimas. Po kelių dešimtmečių pirmojoje šalyje gyvena perpus mažiau gyventojų nei antrojoje, ir ji yra dvigubai turtingesnė. Pirmoji šalis neprivalo subsidijuoti antrosios šalies piliečių laisvai pasirinkto gyvenimo būdo.

Theory of Justice Rawlsas rašo, kad demokratinė arba liberali tauta turi tris esminius bruožus: santykinai teisingą konstitucinę demokratinę valdžią, kuri tarnauja žmonių pagrindiniams interesams; piliečius, kuriuos vienija „bendras artumas“ (common sympathies); moralinę prigimtį. Pirmoji sąlyga yra institucinė, antroji – kultūrinė, o trečioji reikalauja tvirto įsipareigojimo politinei/ moralinei teisės ir teisingumo sampratai. Jei bendrą artumą lemtų tik kalba ir istorija, būtų sunku, gal net neįmanoma būtų patenkinti gyventojų noro gyventi vienoje valstybėje. Nėra grynai etninių valstybių, nes šiuolaikinių demokratijų teritorijose gyvenančios grupės su skirtingomis kultūromis ir istorijomis susimaišė dėl užkariavimų, migracijų, vedybų su užsieniečiais. Šalčininkų rajone bendras artumas, grindžiamas viešąja tapatybe, dar tik formuojasi iš dalies dėl to, kad Lietuvos valdžia praeityje ir dabar klaidingai nelaiko artėjimo svarbiu tikslu. Rawlsas gana optimistiškai įsitikinęs, kad demokratinė valstybė gebės patenkinti įvairių tautinių ir etninių grupių kultūrinius poreikius ir siekius. Rawlso abejingumas didesnei ES šalių integracijai ir santykinis nacionalinių valstybių palaikymas šiek tiek nelauktas, nes daugelis liberalų mano, kad tautinės valstybės buvo vidaus netolerancijos ir užsienio agresijos kurstytojos, teikusios pirmenybę savo valstybės ir joje dominuojančios etninės grupės interesams, o ne žmonėms apskritai. Nors Europoje agresyvus nacionalizmas jau sutramdytas ir šovinizmas nukenksmintas, vis dar skeptiškai žiūrima į tautinės valstybės reikšmės pabrėžimą ir tvirtos tautinės tapatybės puoselėjimą. Raginimai stiprinti ES centrinių organų galias ir laipsniškai pereiti prie federacinės valstybės pagal JAV modelį siejami su viltimi sukurti paneuropinę tapatybę, kuri būtų svarbesnė už nacionalinę ir etninę. Puoselėjant federacinės Europos idėją, skatinama kurti šią tapatybę. Reikia klausti, ar šitokia tapatybė įmanoma, ar pageidautina? Sąmoningos savo tapatybę pabrėžiančios ir vertinančios tautos yra naujas reiškinys, pradėjęs plisti XIX a. pradžioje. Prancūzija sąmoningai asimiliavo etnines bendruomenes – bretonus, provansiečius, savojiečius, katalonus, baskus, elzasiečius ir kitas, istoriko Eugeno Weberio žodžiais, valstiečiams tampant prancūzais. 1863 m. ketvirtadalyje Prancūzijos komunų nebuvo kalbama prancūziškai, o dešimtadalis moksleivių visiškai nemokėjo prancūziškai. Trys veiksniai sudarė sąlygas etninėms bendruomenėms susilieti į tautą. Geležinkeliai ir keliai įtraukė net nykiausių provincijos užkampių gyventojus į bendrą šalies gyvenimą, privaloma pradinė mokykla visus išmokė prancūzų kalbos ir diegė patriotizmą, visuotinė karinė prievolė šias pamokas praplėtė ir sutvirtino.

Raginimai stiprinti ES centrinių organų galias ir laipsniškai pereiti prie federacinės valstybės pagal JAV modelį siejami su viltimi sukurti paneuropinę tapatybę, kuri būtų svarbesnė už nacionalinę ir etninę. Puoselėjant federacinės Europos idėją, skatinama kurti šią tapatybę. Reikia klausti, ar šitokia tapatybė įmanoma, ar pageidautina?

Italijos iššūkiai buvo didesni. XIX a. viduryje gal tik 2,5 % gyventojų kalbėjo Toskanos tarme pagrįsta būsima bendrine kalba, daugelis italų (nebuvo aišku, ką konkrečiai tas žodis reiškė) negalėjo susikalbėti dėl tarmių įvairovės. Bet dar nesant nei vieningos tautos, nei valstybės, egzistavo aukštoji italų kultūra, klestėjo opera, nereikėjo spektaklių rengti daržinėje Tirėnų jūros pakrantėje. Vokietijos žemėse vyko konsolidavimasis regioninių valstybių ir tapatybių sąskaita. Žmonėms buvo aiškinama, kad jie pirmiausia vokiečiai, tik po to bavarai, švabai ar prūsai, kad pagrindinė ištikimybė turėtų būti skiriama Vokietijos imperijai.

Sukurti tautą nėra lengva. Jau du šimtus metų stengiamasi sukurti vieningą belgų tautą, bet jei nebūtų Briuselio ar būtų rastas būdas jį lygiai padalyti, flamandai ir valonai turėtų savo atskiras valstybes. Jie nemano esantys viena tauta, tad tokia ir nėra. Čekoslovakija buvo sukurta ir atkurta, nes slovakai savęs nelaiko čekais, juolab jų jaunesniaisiais broliais, puoselėja siauresnį tautiškumą ir savo valstybę.

Vyko ir nutautėjimas arba gimtosios kalbos praradimas. Lietuvių suslavėjimas, įsiliejimas į kitaip kalbančią etninę grupę, buvo masinis reiškinys, ypač rytuose. Apskaičiuojama, kad XIX a. septintame-aštuntame dešimtmetyje 45 % Vilniaus gubernijos gyventojų buvo baltarusiai, 35 % lietuviai. Šimtmečio pabaigoje lietuvių procentas sumažėjo perpus, 1897 m. surašymo duomenimis lietuvių būta tik 17,57 %. Nutautėjimas nesiliovė, 1909 m. lietuvių buvo tik 12,9 %. Lietuviai nyko ne tik rytuose, vidurio Lietuvoje būta panašių procesų užuomazgų. Taigi tautinė tapatybė ne visada išsivysto ir ne visada išlieka. Kokiu būdu reikštųsi grynai europinė tapatybė, koks būtų konkretus jos turinys? Nepakaktų tinkamomis progomis tvirtinti, kad nesu lietuvis, esu lietuvių kilmės europietis, nes negana skelbti tapatybę, reikia ją sukonkretinti. Tai padaryti gal galėtų žmogus iš Davoso, turįs slidinėjimo namelį Austrijoje, paplūdimio rezidenciją Kosta del Solyje, sodybą Bordo vyno regione, dvarelius Londone ir Paryžiuje. Tikrais europiečiais save gal laiko Briuselyje dirbantys EK biurokratai, kuriems atlyginimą moka pati EK. Bet ką pasakyti apie eilinį pasvalietį, nieko bendro neturintį nei su Davoso žmogumi, nei su katalonais, nei su Kalabrijos gyventojais, ir kuris veikiausiai nežino, kur Kalabrija? Daugelis Kalabrijos gyventojų nežino, nei kas yra Aukštaitija, nei kas Žemaitija. Bendrų reikalų neturintys žmonės liks svetimi vieni kitiems, jų nevienys net silpnas bendras artumas, jei iš viso toks bus. Vargu ar siekis europinei tapatybei suteikti pirmenybę prieš nacionalinę ir etninę sulauktų platesnės visuomenės paramos, net jei ES vadovybė atkakliai stumtų šį projektą, ir ne vien todėl, kad EK ir jos biurokratų armija yra nemylima ir negerbiama. Išvystyti plačią visa apimančią tapatybę, turinčią pakeisti daugelį vietinių, būtų nepaprastai sunku. Tai parodė SSRS patirtis. Siekdamas sukurti bendrą sovietinę tapatybę ir vadinamąją „tarybinę liaudį“, Kremlius beveik 70 metų negailėjo nei laiko, nei išteklių, nei meduolio, nei botago. Būta smulkių laimėjimų, kai kurie oportunistai surusėjo, daugelis tautų, tarp jų ir lietuvių, buvo depolitizuotos ir neteko valstybingumo matmens, bet etninis branduolys išliko. Sukūrus SSRS, Vidurio Azijos gyventojų etninė ir tautinė saviprata buvo silpna, dominavo religiniai ir klanų savivokos elementai. Ilgainiui šiems tapatybės elementams pradėjus nykti, Vidurio Azijos gyventojai pradėjo save laikyti uzbekais, kirgizais, kazachais. Procesas įgijo postūmį, kai iširo sovietinė imperija ir jie galėjo kurti savo nacionalines valstybes. Tarybinė liaudis nebuvo sukurta, nors kai kuriuose imperijos kampuose sąlygos buvo gana palankios. Europos gyventojų tautinė tapatybė yra ženkliai tvirtesnė, tad jai silpnėjant, nemažai gyventojų imtųsi priemonių jai apsaugoti. Taip, laikai yra kitokie, anglų kalbos ir socialinių medijų universalumas lengvina bendravimą tarp Baltijos šalių ir Balkanų, Portugalijos ir Suomijos, tačiau ir imperijoje rusų kalba visur buvo brukama, viešpatavo viešoje erdvėje, bet liko nemylima. Socialinių medijų poveikis milžiniškas, bet nevienareikšmis, o jį dar švelnina socialinių burbulų ir aido kamerų formavimasis.

Tikrais europiečiais save gal laiko Briuselyje dirbantys EK biurokratai, kuriems atlyginimą moka pati EK. Bet ką pasakyti apie eilinį pasvalietį, nieko bendro neturintį nei su Davoso žmogumi, nei su katalonais, nei su Kalabrijos gyventojais, ir kuris veikiausiai nežino, kur Kalabrija?

Ar europinės tapatybės viršenybė pageidautina? Kartais duodama suprasti, kad labiau apimanti ir platesnė europinė tapatybė būtų pranašesnė doroviniu požiūriu. Taip būtų, jei įtraukesnės tapatybės turėtų įgimtą dorovinį pranašumą, bet nėra pagrindo taip manyti. Sutuoktinių, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų bei artimesnių giminių tarpusavio meilė ir artumas turi ypatingą dorovinę reikšmę, o pagrindinės dorovės teorijos pateisina ir palaiko pirmenybės teikimą šiems ryšiams. Jei išskirtinė svarba būtų teikiama tapatybės mastui ir apimčiai, tai europinė tapatybė būtų platesnio kosmopolitizmo pavainikė. Europiečiai sudaro tik mažą žmonijos dalį, tad kodėl turime privilegijuoti tik vakarinės Eurazijos dalies gyventojus, o ne viso žemyno? Taip, europiečiai turi daugiau bendro tarpusavyje nei azijiečiai apskritai, tačiau šis bendrumas yra per silpnas, kad sukurtų tokį lojalumą, kurį europiečiai rodo savo valstybėms. Europietiškosios tapatybės pasirinkimas gali atrodyti žmogaus laisvės ir autonomijos išraiška, duotą tapatybę iškeičiant į laisvai pasirinktą. Bet europietiškumas yra tiek pat duotybė kaip ir lietuviškumas, mes gimstame ne tik lietuviais, bet ir europiečiais.

Sunku matyti, kaip Briuselio, taigi EK galių stiprinimas sudarytų sąlygas labiau tenkinti svarbius paprastų europiečių norus, iš kurių išskirčiau tris: saugumą ir taikos užtikrinimą, didesnę demokratiją bei vaidmenį nustatant savo ir šeimos gyvenimo eigą, aukštesnį gyvenimo lygį. Saugumas patikėtas NATO – nepriklausomų valstybių aljansui, koordinuojančiam savo veiklą, neturinčiam centrinės vykdomosios valdžios, kurios įsakymus privalėtų vykdyti ir kuri galėtų bausti pažeidėjus. Ji nedalija pinigų, tad neturi finansinių svertų. Kanada, Belgija, Ispanija ir Liuksemburgas gynybai skiria mažiau nei 1,4 % nuo BVP. Dėl to jos nebaudžiamos, dėl to NATO nesugriuvo. Platesnio pritarimo nesulaukia Prancūzijos raginimai stiprinti Europos strateginę autonomiją, kad ji galėtų pati apsiginti. 2022 m. rugpjūtį Vokietijos kancleris Olafas Scholzas paskelbė Europos dangaus skydo iniciatyvą (European Sky Shield Initiative, ESSI), planą bendrai įsigyti oro gynybos sistemų. Prie jos prisijungė 21 šalis, tačiau kilo ginčų dėl pirkimo sprendimų, ypač kai perkamos ne europinės sistemos. Mažesni daugiašaliai susitarimai yra veiksmingesni. Belgija, Kipras, Prancūzija, Estija ir Vengrija jau susitarė bendrai pirkti daugiau Europoje gaminamų trumpojo nuotolio oro gynybos sistemų „Mistral“. Lietuva perka ginklus be Briuselio tarpininkavimo, kaip ir susitarė su Rheinmetall dėl gamyklos statybos Lietuvoje. EK vaidmuo užtikrinant saugumą yra minimalus ir turėtų toks likti.

Jau daugiau negu 25 metus kalbama apie ES demokratinį deficitą. Daugelis europiečių mano, kad politikai ir EK biurokratai priima piliečių gyvenimą veikiančius sprendimus su jais nepasitarę, neįsiklausę į jų nuomones. Jų nedžiugina EK pastangos didinti savo galias valstybių narių sąskaita. Vis mažėjantis procentas rinkėjų dalyvauja EP rinkimuose, vis didesnis balsuoja prieš ES projektus. 2006 m. Olandijos ir Prancūzijos piliečiai atmetė vadinamąją ES konstituciją, o po dvejų metų Airijos gyventojai referendume balsavo prieš Lisabonos sutartį. Nerimą kelia didėjanti įtaka administracinių agentūrų, kurios reguliuoja energetiką, gamtosaugą, finansines rinkas, sveikatos apsaugą, telekomunikaciją ir daugelį kitų sričių. Įstatymų leidėjai didelę dalį įstatymų leidybos funkcijų perdavė šioms agentūroms, kurios faktiškai kuria teisę, priimdamos teisės aktus, aiškindamos įstatymų leidėjų priimtus įstatymus ir užtikrindamos jų vykdymą, todėl skundžiamasi, kad jos uzurpuoja visų trijų valdžios šakų vaidmenį. Yra rimtų priežasčių suteikti plačius įgaliojimus šioms agentūroms, kurių darbuotojai turi mokslinių ir techninių žinių, reikalingų tinkamai suprasti, kaip veikia reguliavimo sistema, prižiūrėti jos įgyvendinimą ir siūlyti pakeitimus bei patobulinimus. Tokios kompetencijos neturi nei įstatymų leidėjai, nei teisėjai. Vis dėlto administracinės valstybės dominavimui JAV meta iššūkį kai kurie politikai bei Aukščiausiasis Teismas, neseniai paskelbęs kelias nutartis, kurios smarkiai apribojo agentūrų veiklą. Po rinkimų JAV (ir manau, kad kitose demokratijose) skiriami nauji svarbiausių agentūrų vadovai, kurie nustato jų veiklos gaires. Respublikonų partija paprastai stengiasi mažinti reguliavimą, demokratų – didinti. Svarbiausia, kad veikia bent minimali demokratiškai išrinktų politikų priežiūra. To nėra EK, naujai paskirti komisarai neatstovauja aiškiai politinei srovei, neateina su platesnės apimties komanda ir konkrečiais planais, nuo kurių įgyvendinimo iš dalies priklauso jų perrinkimo galimybės. EK biurokratija lieka beveik nejudinama, juolab kad eiliniai ES piliečiai neturi kam skųstis, jei jie nepatenkinti komisijos veikla; labai retai yra tokių protestų, kuriuos surengia Lietuvos ūkininkai, mokytojai, gydytojai. Tik sau atskaitinga EK biurokratija yra bene reikšmingiausias demokratijos deficito elementas.

Nerimą kelia didėjanti įtaka administracinių agentūrų, kurios reguliuoja energetiką, gamtosaugą, finansines rinkas, sveikatos apsaugą, telekomunikaciją ir daugelį kitų sričių. Įstatymų leidėjai didelę dalį įstatymų leidybos funkcijų perdavė šioms agentūroms, kurios faktiškai kuria teisę...

Labai trumpai apie paskutinį norą. Dažnai aiškinama, kad ES šalys turi labiau susivienyti, sukurti vieningą finansų ir bankininkystės sistemą, kad galėtų sėkmingai varžytis su JAV ir Kinija ir taip užsitikrinti aukštesnį gyvenimo lygį. Esą nutarimas leisti bendrus visos sąjungos vertybinius popierius, turėti bendrą skolą būtų žingsnis šia linkme. Tačiau tai sukeltų tai, ką ekonomistai vadina moraline rizika, t. y. situaciją, kai ūkio subjektas yra skatinamas labiau rizikuoti, nes jis neprisiima visų su rizika susijusių išlaidų. Euroobligacijų emisija leistų labiau įsiskolinusioms valstybėms, kaip Italija, gauti pigesnį kreditą, o kai skolinimosi sąnaudos mažesnės, ji turėtų mažiau paskatų veržtis fiskalinį diržą. Savo ruožtu fiskaliniu požiūriu drausmingos šalys nemano privalančios padėti toms, kurios daugelį metų pernelyg daug skolinosi ir apeidavo ES sutartis. 2020 m. liepą Europos Vadovų Taryba susitarė išleisti 750 mlrd. eurų vertės Europos valstybės obligacijų, kad paremtų nuo COVID-19 pandemijos nukentėjusias valstybes nares. Nepasiektas bendras susitarimas, kokiomis sąlygomis ateityje išleisti panašias obligacijas. Prieštaravimai euroobligacijų emisijai grindžiami priežastimis, panašiomis į Rawlso nenorą taikyti skirtumo principą tarptautiniuose santykiuose. Nenoriu būti klaidingai suprastas. ES, kaip ir NATO, yra gyvybiškai svarbi Lietuvai. Ji sudaro sąlygas ūkiui klestėti, gyvenimo lygiui augti, atvėrė duris į Europą ir padovanojo milžiniškas pinigų sumas. Be jos Lietuva būtų ūkiškai labiau atsilikusi, lietuvių gyvenimas niūresnis. Bet dėl jos sąrangos, centrinio EK vaidmens ir besikartojančių užsienyje sukeltų krizių nuolat yra teikiami siūlymai didinti integraciją, – remiantis finansinėmis pertvarkomis, rinktinių šalių gilesne integracija grindžiama kelių greičių Europa, kuriant Jungtines Europos Valstybes. Net dalinis šių planų įgyvendinimas reikštų pamatinio subsidiarumo principo atsisakymą, Briuselio galių stiprinimą atskirų, ypač mažesniųjų valstybių sąskaita. Bet kodėl atsisakyti to, kas lig šiol stiprino sąjungą ir didino demokratijos vaidmenį? Gal tai leistų veiksmingiau reaguoti į naujus iššūkius, nesitenkinti skubiais ad hoc sprendimais. Bet tie ad hoc sprendimai sudarė sąlygas krizei suvaldyti, nesukeliant nerimo mažesnėse valstybėse, juolab kad ne visos laiko gilesnę ūkio integraciją ir ribinį pajamų bei turto padidėjimą pagrindiniu ES siekiu. Ne tik Rawlsą neramina ta svarba, kuri teikiama „beprasmiam tam tikros rūšies vartotojiškumui“. Savo knygoje Metai Nobelio premijos laureatė Annie Ernaux apgailestauja, kad Europoje „vartotojas“ vis labiau tampa „pirmine asmens apibrėžtimi“. Tai nėra sveikintina tendencija.

ES, kaip ir NATO, yra gyvybiškai svarbi Lietuvai. Ji sudaro sąlygas ūkiui klestėti, gyvenimo lygiui augti, atvėrė duris į Europą ir padovanojo milžiniškas pinigų sumas. Be jos Lietuva būtų ūkiškai labiau atsilikusi, lietuvių gyvenimas niūresnis. Bet dėl jos sąrangos, centrinio EK vaidmens ir besikartojančių užsienyje sukeltų krizių nuolat yra teikiami siūlymai didinti integraciją (...) Bet kodėl atsisakyti to, kas lig šiol stiprino sąjungą ir didino demokratijos vaidmenį?

Straipnis originaliai paskelbtas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto svetainėje