Keturios padangos, devyni įvarčiai ir šimtas metų

Sent Luiso olimpinėse žaidynėse 1904 m. maratonas apskritai tapo legenda – vieną dalyvį iš trasos išvijo ir visą mylią vijosi šunys, Kubos atletas Felixas Carvajalis bėgo apsirengęs kaip į teatrą, kadangi sportinei aprangai skirtus pinigus pralošė, o amerikiečiui Hicksui jo komanda sugirdė kiaušinio baltymų ir strichnino kokteilį, pirmą tokį dopingo pavyzdį. Ir, aišku, iki šiol riečiamos legendos, kad Rusijos šaulių komanda į Londono 1908 olimpines žaidynes pavėlavo todėl, kad laiką skaičiavo pagal senąjį Julijaus kalendorių, galiojusį carinėje Rusijoje.

Šitose olimpinėse žaidynėse lietuviai dar nedalyvavo. Nei, savaime suprantama, su trispalve, nei Rusijos imperinės komandos sudėtyje. O kai pirmą kartą mūsiškiai išsiruošė į 1924 metų Paryžiaus olimpines žaidynes, tikrai nesitikėjo, kad seksis taip sunkiai. 

Pradėkime nuo to, kad Paryžiaus olimpinių žaidynių organizatoriai paprašė mūsų atsivežti Lietuvos himno partitūrą, kadangi niekas Prancūzijoje tuo metu neišmanė, kas ta Lietuva ir kokia jos tautiška giesmė. Bet čia buvo mažiausias rūpestis. Net ir šiais laikais su himnais nutinka visokių nelaimių – Kazachstano olimpietė Marija Dmitrijenko kažkada vietoje tikrojo savo šalies himno turėjo išklausyti jo parodiją iš „Borato“.

Futbolininkų vienuolikės kelionė pačios prasčiausios, trečios klasės vagone truko 40 valandų. Ir galėjo taip ir nepasibaigti, kadangi Belgijos pasieniečiai pasigedo tranzitinės vizos. Mūsų futbolininkai ant kelių maldavo praleisti juos į olimpines žaidynes, ir belgai susimylėjo. Tačiau kol atidardėjo traukinys iki Paryžiaus, kol vienuolika vyrų surado olimpinį kaimelį, kol jame įsitaisė, nebetoli buvo ir rytas. Ir niekas nesiruošė nukelti mačo su Šveicariją laiko. 

Teko mūsų rinktinei eiti žaisti alkaniems, neišsimiegojusiems ir pavargusiems. Čia dar pusė bėdos. Paaiškėjo, kad mūsiškiai kone pirmą kartą pamatė žaidimą galva. Patys jie bėgdavo ir laukdavo, kol aukštas kamuolys nusileis, o tai pamatę šveicarai ėmė vis dažniau kelti kamuolį į baudos aikštelę. 

Mūsų penki puolėjai beviltiškai likdavo šveicarų aikštės pusėje ir žiūrėjo, kaip tie muša vieną įvartį po kito. Tada dar nemokėjome pastatyti autobusą savo vartuose. Viskas baigėsi 0:9, ir tai buvo oficialiai didžiausias futbolo skirtumas tarpvalstybinėse rungtynėse tais metais.

Devyniais įvarčiai suvarpytos nacionalinio sporto garbės liko ginti du dviratininkai – I. Anolikas ir J. Vilpišauskas. Per abudu atsivežė 450 suaukotų litų pragyvenimui, tačiau tuoj pat juos išleido dviračiams. Vilpišauskas – saviškio remontui, o Anolikas – naujam, nes jo senasis „Peugeot“ salone buvo iškritikuotas kaip netinkantis trasai, moraliai pasenęs ir apskritai niekam tikęs. 

Kitądien, 8 valandą ryto, jie stojo į startą su dar 75 varžovais iš dvidešimties šalių. Karavanas kreiseriniu maždaug 25 kilometrų greičiu išvažiavo iš Paryžiaus į užmiesčio plentą. Įveikus šimtą kilometrų iš pradžių lūžo Vilpišausko dviratis, o po ir pats Vilpišauskas. Trasos nebaigė. 

Ar Anolikui sekėsi geriau? Čia jau kaip pažiūrėsi. Trasą jis baigė, bet ja važiavo tik mažą dalį laiko. O didžiąją praleido lakstydamas po pakelės miestelius ieškodamas, kaip susilopyti padangas. Nes jos, gyvatės, kad ir naujos, kad ir iš „Peugeot“ firminės parduotuvės, plyšo kaip užkerėtos. Grįžo nabagas į Paryžių jau artėjant vidurnakčiui, sušalęs, ir kaip dera mūsų pirmiesiems olimpiečiams, išalkęs.

Tačiau jie bent dalyvavo! Skirtingai nuo pareikštų, tačiau taip ir neapreiškusių lengvaatlečių, boksininkų ir imtynininkų. Ir dabar mums belieka spėlioti – turėtumėme daugiau demotyvuojančių pirmųjų startų, ar atvirkščiai – netikėtų pergalių?

O gal vietoje to prisiminkime, kad šiemet sueina šimtas metų nuo mūsų pirmojo starto, pirmą kartą žaidynėse pakelta trispalvė ir pirmą kartą, tegul ir iš specialiai tam importuotos partitūros, buvo grojama tautinė giesmė.

Paryžiau, mes ir vėl pasimatome po šimto metų!

LTeam | Lietuvos olimpinė komanda