Kieta kopūsto galva – pusė darbo, tad kaip ją saugiai išlaikyti žiemą?

Kopūstai yra gana atsparūs žemai temperatūrai, todėl nuimami vėliausiai. Jie pakenčia šiek tiek šalčio (maždaug iki –3 °C), bet tokius kopūstus geriau skirti perdirbti, o ne ilgam laikyti.

Laikymui skirti kopūstai atrenkami vėlyvųjų veislių. Paprastai jie išsiskiria gūžes dengiančiais intensyvesnės žalios spalvos lapais – kietesniais, standesniais, padengtais natūraliu vaškiniu sluoksniu.

Kopūstai nuimami tik visiškai subrendę, nes intensyviau kvėpuodami sandėliuose greitai apvysta ir blogai laikosi. Gūžes parenkame sveikas, nesužalotas ir neapšalusias. Peraugusios labiau trūkinėja, apsikrečia puviniais.

Laikyti skirti kopūstai kertami 5–6 cm ilgio kotais ir su 3–4 prigludusiais žaliais išoriniais lapais. Išoriniai lapai yra atsparesni mechaniniams ir ligų sukėlėjų pažeidimams. Kitus neprigludusius lapus geriau nuimti, nes laikant krūvose jie užkemša tarpus tarp gūžių, neleisdami prieiti orui.

Kopūstų gūžės laikomos dėžėse, konteineriuose, ant lentynų ar kaupuose. Kopūstai sudedami taip, kad būtų patogu juos išimti, perrinkti. Turint nedidelį kopūstų kiekį, neblogai kiekvieną gūžę apvynioti plonu popieriumi. Popierius izoliuoja vieną nuo kitos gūžes, neleidžia išplisti infekcijai, jei kuri pradeda pūti.

Kopūstai geriausiai laikosi vos per nulį laipsnių pakilusioje (0,2 °C) temperatūroje ir ne mažesnėje kaip 95 proc. drėgmėje. Daugiau negu 1,5 laipsnių šilumos kopūstų sandėlyje jau negerai – pradeda vystytis ligos. Lygiai taip pat blogai, jei temperatūra nukrenta žemiau 1 laipsnio šalčio, – tuomet gali būti pažeista vidinė gūžių dalis.

Apskritai su kopūstais reikia elgtis taip pat atsargiai kaip su kiaušiniais, nepatartina juos mėtyti. Kaupuose gūžės laikosi ilgiau, jeigu apibarstomos kreida (10 kg kopūstų – 200–300 g kreidos). Kreida turi būti be kalkių priemaišų.

Nupjovę kopūsto gūžę dažniausiai neatkreipiame dėmesio į kote esančias nežymias bakterinio puvinio dėmeles. Patekę į saugyklas, tokie kopūstai pradeda pūti, apkrečia šalia esančius ir paverčia juos gleivinga, dvokiančia mase.

Kartu su bakterijomis dažnai aptinkami kekerinio puvinio grybai. Šis puvinys pasirodo ant jau esamų pažeidimų, kurie atsiranda dėl kitų ligų ar kenkėjų veiklos. Pažeidimų vietose susidaro gana didelės, rudos, vandeningos dėmės, jos pasidengia pilkos spalvos apnašu, kuriame vėliau susiformuoja juodi grybo dariniai – skleročiai.

Sklerotinio puvinio infekcijos vietose susidaro balta, puri, panaši į vatą grybo grybiena.

Dėl netinkamos temperatūros gali atsirasti gūžių patamsėjimas. Jei temperatūra žemesnė kaip –1°C (bet ne žemiau kaip –4 °C), vidiniai gūžių lapai patamsėja. Taip atsitinka, kai apšalę lapai ir prilediję tarpai kliudo orui patekti prie centrinės gūžės dalies, ir audiniai žūva dėl deguonies trūkumo.

Neretai pasitaiko, kad kopūstų lapai būna nusėti smulkiomis pilkomis ar juodomis dėmelėmis. Ši taškuotoji nekrozė prasideda kopūstus per ilgai laikant žemoje, –1–4 °C temperatūroje.

Elenos SURVILIENĖS nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Bakterinis puvinys pradėjo pūdyti gūžę nuo koto, kur ir buvo infekcijos pradžia. Užsikrėtė nuo dirvos.

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.