Ashburn +23,7 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 17 Lie 2024
Ashburn +23,7 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 17 Lie 2024

Klimato anomalijos išderino ir bičių gyvenimą

2023/05/13


Dėl netikėtai atšalusių orų ir užsitęsusių stiprių šalnų nuogąstauja ne tik sodininkai ir daržininkai, bet ir bitininkai. Gegužės pabaigoje savo 70-metį švęsiantis Pranas Norkus iš Joniškio r. Daunoravos kaimo taip pat šį pavasarį, kai balandį buvo šilčiau nei gegužę, vadina nenormaliu ir yra labai susikrimtęs dėl pradėjusių mirti savo bičių.

Visa viltis – atskrisiantys spiečiai

„Šįmet po žiemos išnyko visos mano bičių šeimos. Manau, taip atsitiko todėl, kad nebuvo žiemos. Toks permainingas pavasaris, kai vieną dieną šilta, o kitą – šalta, ne į sveikatą tiek žmonėms, tiek bitėms. Pašildžius saulei, bitės iš avilių išskrenda, bet atgal nebesugrįžta, sušąla, vis randu jas leisgyves arba jau nebegyvas pievoje, – nelinksma gaida savo pasakojimą apie bitininkystę, kuriai atidavė daugiau nei 40 savo gyvenimo metų, pradeda Pranas. – Sodai, rapsai žydi, o bičių ten nėra. Gaila, kad ir lietaus pas mus nuo pavasario dar nebuvo. Pirmas toks liūdnas pavasaris mano gyvenime.“

„Šis pavasaris man, turbūt ir kitiems bitininkams, bus vienas liūdniausių“, – sako ilgametis bitininkas Pranas Norkus iš Joniškio rajono, Daunoravos kaimo.

Pasak Prano, panašiai buvę ir pernai pavasarį. Todėl patyręs bitininkas prognozuoja, kad šie metai bitininkams gali būti prasti, o medus būsiąs brangus. Jo įsitikinimu, neprotinga žmogaus ūkinė veikla, taip pat karai turi neigiamos įtakos klimato kaitai, todėl nuo to kenčia ne tik patys žmonės, bet ir bitės.

„Bet visiškai nosies dar nenukabinu ir tikiuosi, kad vasarą į mano bityną „ateis“ keli bičių spiečiai iš tų bitininkų, kurie jų neprižiūri, ir bent kelias žuvusias šeimas pavyks atkurti. Nors kelias bičių šeimas savo šeimos reikmėms dabar, kai cukraus kilogramas kainuoja eurą ar daugiau, laikyti būtina. Bet cukraus aš ir nevartoju – kavą ar arbatą visada saldinu tik medumi“, – tokios nuostatos tvirtai laikosi žemaitis, labai vertinantis neįkainojamą žmogaus ir bičių draugystę.

Sumanymų pilna galva

Iš Žemaitijos, Šilalės rajono, kilęs P. Norkus atviravo, kad jaunystėje svajojo tapti menininku. Tačiau, kai nepavyko įstoti į tuometį Telšių taikomosios dailės technikumą, išvažiavo mokytis bitininkystės į Raguvėlės bitininkų ir daržininkų mokyklą Panevėžio rajone. Kadangi tėvai laikė bičių, vaikinui nekilo abejonių, kad kada nors pavyks iš to pragyventi. 1975 m. baigęs minėtą mokyklą pagal paskyrimą jis atvažiavo dirbti į tuometį Joniškio rajono „Didvyrio“ kolūkį. Iš buvusios bitininkės Jadvygos Vitkauskienės perėmė 100 bičių šeimų.

„Atsimenu, to medaus tada nebūdavo. Gal todėl, kad tuomet niekas nesėjo rapsų?! Todėl teko nemažai vargti ieškant medingų augalų. Su žmona susikraudavome po 10 avilių į vežimą ant platformos ir su arkliu vežiodavome iš vieno kaimo į kitą – tai prie žydinčių raudonųjų dobilų, tai prie miško ar sodybų, kur žydėdavo liepos. Bet atėjo kolūkių pertvarka ir likau be darbo“, – prisimena Pranas, draugystės su bitėmis visgi neatsisakęs.

Už duotus čekius jis nusipirko ūkio bityną ir toliau rūpestingai tvarkėsi. Sėkmingiausiais metais jis vadina 2013-uosius, kai viena bičių šeima prinešė maždaug po 50 kg medaus. O šiaip vidutinis jo „derlius“ būdavęs apie 30 kg.

„Jei avilys pilnas, bitės medaus neneša. Jei bitininkas vasarą netinginiauja, dirba, medų nuolat išima, jo bitės vėl dirba, – ilgamete bitininkavimo patirtimi dalijasi Pranas. – Bet seniau ir medaus vertė buvo kita. Prieš kelis dešimt­mečius bitininkai, pardavę medų, gaudavo žymiai daugiau pajamų. Vienais metais už jas net naudotą 24-ą „Volgą“ Rygoje buvau nusipirkęs. Ją pats susiremontavau ir kurį laiką važinėjau. Atsimenu, tuomet Joniškio rajone gal tik keturios „Volgos“ tebuvo. Vėliau tą automobilį buvau išmainęs į kombainą „Niva“ – kad turėčiau kuo nukulti keletą hektarų savo javų. Dar ir kitiems per javapjūtę padėdavau.“

Iš pradžių Janinos ir Prano Norkų šeima gyveno Spirakių kaime, o nuo 1987-ųjų įsikūrė už čekius įsigytame alytnamyje Daunoravos kaime. Menininko gyslelę turintis Pranas namelį išgražino iš lentų išpjaustytais ornamentais, o kieme pastatė originalią pavėsinę, kurią vadina trobele ant vištos kojelės. Ten įvedė elektrą, prikabinėjo spalvotų šviečiančių girliandų, sienas išpuošė įvairiais žaismingais suvenyrais. Žmona Janina priaugina daug gėlių, todėl turi kuo papuošti ir sodybos aplinką. Po sunkių vasaros darbų ši vieta darbščiai sodiečių šeimai ir jų vaikams bei svečiams tapo jaukia poilsio vieta pasiklausyti muzikos, paskaityti knygas ar spaudą.  Su sūnumis Pranas prieš kurį laiką atliko ir kitą „titanišką“ darbą – kai daugiau kaip prieš 30 metų tame alytnamyje įsikūrė, po namu tebuvo iškasta tik pusė rūsio – patalpa garažui. Tad visi čiupo kasti tas žemes, ir per kelias savaites po alytnamiu atsirado erdvus plotas. Jame Norkai įsirengė patalpą malkoms laikyti ir pirtelę, kurią dabar kūrena kas antrą savaitgalį. Pasak Prano, buvo problema, kur dėti po namu besirenkantį gruntinį ir lietaus vandenį? Bet ją pavykę racionaliai išspręsti – vandenį nukreipti į kelių šimtų litrų cisterną, o po to jį panaudoti daržams ir gėlėms laistyti.

Turėdamas laisvo laiko pernai meniškos prigimties bitininkas P. Norkus neseniai atrado dar vieną kūrybinį užsiėmimą – kurti paveikslus-savotiškas pasakas iš medžio lentelių, ant kurių pritvirtina įvairius sendaikčių parduotuvėse įsigytus gyvūnėlius ar kitus personažus.

 

Birutė ČIŽIENĖ

Autorės nuotrauka

Dalintis