Ko šypsosi Petronių pienininkės

Aptarusios pieno reikalus, pakalbėjusios apie kaimo sopulius, pienininkės su malonumu prisimena savo atostogas Egipte, Turkijoje ar Latvijos paplūdimiuose. Tąkart su „ŪP“ korespondentu bendravo Emilija Zvicevičienė, Angelė Astikienė, Alvyda Talailienė, Angelė Maskoliūnienė ir Audronė bei Gražina Kazlauskienės.

Tuo metu, kai Lietuvos pienininkystės ūkiai išgyvena vos ne priešmirtinės agonijos laikus, Ukmergės rajono Petronių kaimo pienininkės, atrodo, pasiekė Edeną. Suprantama, jų žemės rojus nėra toks, kokį galbūt įsivaizduoja dažnas miestietis. Novatoriškoms kaimo moterėlėms tai pragariškai sunkus darbas, tačiau už jį gaunama pakankama tiek dvasinė, tiek materialinė paskata.

Jau 22 metai (!), kai kiekvieną pirmadienį 11 val. penkios Petronių ir dvi gretimo Šinkūnų kaimo moterys renkasi vienos iš šios, jei taip būtų galima ją pavadinti, artelės narių namuose ir aptaria būsimos savaitės planus. Visos jos laiko melžiamas karves, gamina ir perdirba pieną. Moterys oficialiai nėra susibūrusios į jokią bendrovę ar kooperatyvą, visos jos – atskirų, išskirtinai šeimos ūkių atstovės. Tačiau jas sieja itin tvirta, laiko ir įvairiausių negandų išbandyta draugystė, kurios neatstos joks oficialus dokumentas. Ne visi aplinkiniai žmonės jas mėgsta, ypač tie, kuriems nuoširdus darbas yra nemielas. Vadina jas „turtingomis pienininkėmis“, tačiau moterys dėl to nepyksta. Vyriausioji iš jų, Emilija Zvicevičienė, kartu su sūnumi laikanti 10 karvių, išmintingai sakė: „Žmonių pavydą reikia užsitarnauti, o užuojauta nieko nekainuoja.“ Paklaustos, apie ką jos kalbasi pirmadieniais susibūrusios, pienininkės linksmai suklego, tačiau jas nuraminusi Angelė Maskoliūnienė ramiai paaiškino, kad daugiausia dėmesio sueigų metu skiriama pieno produktų asortimentui ir bendriems reikalams. „Aptariame, kur prasidėjusią savaitę važiuosime prekiauti, kartais apie naują sūrio ar kito pieno produkto receptą padiskutuojame, juk mes viena nuo kitos paslapčių neturime ir viskuo dalijamės. Suprantama, po pieno klausimų prieiname ir prie kitų mūsų kaimo temų, juk mes moterys“, – linksmai atviravo kasdien 9 karves melžianti moteris. Anksčiau pienininkės turėjo bendrą autobusiuką, kuriuo kartu vykdavo į turgus, muges ir kitus renginius. „Taip buvo, kai laikėme po dvi tris karves, o dabar niekaip į vieną transporto priemonę netilptume. Be to, juk reikia vežtis prekybos vitrinas, stalus, šaldytuvus, dekoracijas, kur čia viskas sutilptų“, – kalbėjo 8 karves laikanti Alvyda Talailienė. Tad ir važiuoja moterys prekiauti atskirai, dažniau po vieną, dvi į tą patį renginį, o tai, suprantama, reikia iš anksto aptarti. Visos pienininkės turi tautinio ir kulinarinio paveldo sertifikatus, du iš septynių ūkių yra ekologiniai. „Iš tiesų mes visos gaminame ekologinę produkciją, tačiau norint ūkį paversti ekologiniu reikia pereiti ilgus biurokratijos koridorius, tad ne visos tam ryžosi“, – kalbėjo moterys. Petronių ūkininkės gamina net 24 pavadinimų sūrius, įvairią varškę, jogurtus, žodžiu, viską, ką galima pagaminti iš pieno. Jos puikiai jaučia rinkos poreikį ir žino, kokiu metu kokių produktų labiausiai nori žmonės. „Vasarą padidėja grietinės, jogurtų, sūrių, tinkančių prie alaus, paklausa. Per šventes vėl kitokie žmonių poreikiai. Per tiek metų mes jau žinome visus prekybos pieno produktais niuansus“, – sakė Angelė Astikienė. Beje, visoje kompanijoje šios darbštuolės ūkis mažiausias, tačiau ūkio reikalus suprantantys žmonės žino, kad ir su 5 karvėmis reikalų į valias. Kalbai pakrypus apie tarpusavio konkurenciją, moterys net pyktelėjo. „Mes niekada nekonkuruojame tarpusavyje. Per tiek metų tapome lyg darni šeima. Reikalui esant, padedame viena kitai prie gyvulių ar su produkcijos realizacija, esame tvirtas viena kitos ramstis“, – atsakingai išdėstė daugiausiai kolektyve karvių turinti Audronė Kazlauskienė. Šios pienininkės galvijų bandoje yra net 13 melžiamų piendavių. Gražiai diskutuojant, kažkuri iš moterų prasitarė, kad šiuo metu pieno supirkimo kainos Lietuvoje šiek tiek pakilo ir dabar už jo litrą gamintojams mokama po 16 centų. „Po kiek?, – net žandikaulis atvipo E. Zvicevičienei. – Bet juk mes litrą kokybiško pieno parduodame po 60, o kai kurios iš mūsų net po 62 centus“. „Už tokią kainą aš pieno tikrai niekada neparduočiau, juk tai didžiausia nesąmonė. Negi žmonės negali rasti kitokių jo realizavimo galimybių, juk išeitis turi būti“, – stebėjosi A. Kazlauskienė. Bet įdomiausia šioje situacijoje buvo tai, kad moterys išvis nežinojo pieno supirkimo kainų. Kita vertus, o kam šioms darbštuolėms reikia apie jas žinoti? Jos ryžtingai eina į priekį, nedejuoja ir niekuo nesiskundžia. „Mes pačios kuriame savo ateitį. Juk čia kaip su ta pasaga, kurią žmonės neretai „ant laimės“ prisikala prie namo sienos. Taip nebus jokios laimės, reikia pasagą nuimti, ja pakaustyti arklį ir dirbti, tada ir laimė ateis“, – išmintimi dalijosi šįkart visas pienininkes savo namuose priėmusi Gražina Kazlauskienė. Beje, jos gražaus namo tvartuose pašarą rupšnojo 8 melžiamos karvės.

Dainius ŠEPETYS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.