Kodėl dingo Lenkijos „Orlen“ 400 mln.?

VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto Verslo technologijų ir verslininkystės katedros docentas dr. Juozas Merkevičius atkreipia dėmesį, kad 2022 m. balandžio mėnesį vykusioje spaudos konferencijoje Varšuvoje „Orlean“ prezidentas Dalielis Obajetekas teigė, kad prasidėjus karui Ukrainoje bendrovė visai atsisakė tiesioginio naftos tiekimo iš Rusijos, nors dar 2021 metais 57 proc. žaliavos savo perdirbimo gamyklos pirko tiesiogiai iš Rusijos pagal ilgalaikes tiekimo sutartis, 8 proc. – iš Saudo Arabijos, o likusią dalį – „spot“ rinkoje, kurioje taip pat buvo galima įsigyti Rusijoje išgautą naftą.

„Iki karo naftos perdirbimo gamykla Mažeikiuose buvo aprūpinama nafta, išgauta Rusijoje. Prasidėjus karui „Orlean Lietuva“ vadovas Michailas Rudnickis teigė, kad įmonė pasiruošusi atsisakyti rusiškos naftos, kuri iki karo sudarė didžiąją dalį jos perdirbamos žaliavos“, – teigia doc. dr. Juozas Merkevičius.

Ekspertas mano, kad „Orlean“ patirti nuostoliai galimai susiję su naujų tiekėjų arba tiekimo schemų paieška, siekiant, kad tiekėjas nebūtų Rusijos bendrovė. Kadangi technologinius procesus pertvarkyti užima daug laiko ir lėšų pritaikant juos ne Rusijoje išgautai naftai, todėl galimai buvo ketinama pasinaudoti tarpininkų paslaugomis, kurie tiektų gamybos procesams reikiamos cheminės sudėties naftos produktus. „Kaip matome, šis bandymas gan brangiai kainavo“, – konstatuoja ekspertas.

Universiteto Vadybos katedros docentė dr. Jolanta Nalivaikė pritaria, kad gamybos procesų pakeitimams dėl žaliavų, šiuo atveju naftos, skirtingų charakteristikų, reikia laiko ir finansinių išteklių. Nusprendus ieškoti naujų tiekėjų partnerių bei, akivaizdu, esant laiko spaudimui – tai tapo puikia terpe sukčių schemų įgyvendinimui.

„Įprasta verslo praktika remiasi sandorių draudimu, tokiu kaip produktų, gaminių arba apmokėjimo draudimas. Ta pati praktika taikytina ir naftos versle. Naudojant apmokėjimo draudimą, įmonei atlikus mokėjimą, tačiau negavus produktų ar žaliavos, tai turėtų būti dengiama draudimo išmoka. Taip pat yra galimybė naudotis faktoringo paslaugomis, į šį procesą įtraukiant trečiąsias šalis – finansines institucijas, kurios leidžia pagreitinti pinigų srautus ir tuo pačiu sumažinti verslo sandorio riziką. Žinoma, didelė sandorio vertė sumažina draudimo bendrovių, galinčių suteikti draudimo paslaugą skaičių, tačiau tokiu atveju verta ieškoti pasauliniu lygmeniu veikiančių bankų ar draudimo bendrovių“, – komentuoja doc. dr. Jolanta Nalivaikė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį į didelių sandorių rizikų valdymo priemones, kurios, akivaizdu, šiuo atveju nebuvo pritaikytos:

„Pirmiausia klausimas kyla, dėl kokių priežasčių nebuvo atliktas partnerių kreditingumo vertinimas, kuris yra privalomas prieš kiekvieną didelės vertės sandorį, siekiant įvertinti, ar partneris yra pajėgus įgyvendinti susitarimą, ar turės išteklių pateikti reikiamas žaliavas arba kompensuoti galimus nuostolius. Paprastai šis procesas, priklausomai nuo šalies, gali trukti nuo savaitės iki mėnesio. Kita galima taikyti rizikos valdymo priemonė būtų tokio sandorio skaidymas į mažesnes dalis bei atitinkamai mažinant galimų nuostolių riziką. Galiausiai galima teigti, kad tokios skaudžios įmonėms klaidos yra valdymo rizikų nepaisymas ir pasidavimas laiko spaudimui, kas yra puiki terpė sukčiavimo schemų įgalinimui. Kad ir kokios technologiškai pažangios įmonės būtų, tačiau vadybos sprendimai gal vis tik atnešti daugiausiai naudos arba kaip šiuo atveju“.

VILNIUS TECH informacija

Asociatyvi 123rf nuotr.