Kodėl saugome gamtą ne protu, o emocijomis?

Taigi, dauguma mūsų turime tikslą gamtą išsaugoti. Bet yra labai didelis skirtumas, kaip to tikslo siekiame. Norėtųsi, kad pasirinktume savo įrankiu protą ir mokslą, bet, deja, dažniau nugali emocijos.

Tad kuo skiriasi meilė gamtai emocijomis ir protu? Na, tarkime, kaip pavyzdys gali būti, kad didelė dalis žmonių nežino, kaip taisyklingai šokamas baletas. Yra vienas pagrindinis kriterijus: gražu arba ne. Todėl jie ir nelipa ant scenos nurodinėti šokėjams, kaip reikia kojas kilnoti. Tad kodėl tiek daug su gamta nesusijusių žmonių taip nori, kad gamta veiktų pagal jų įsivaizdavimą, o ne pagal savo milijardus metų formuotas taisykles?

Lietuva nėra išimtis, nejaučianti klimato kaitos, bet greitai taps išimtimi pagal „kepamų“ teisės aktų skaičių. Nebūtų tai blogai, jeigu prieš kažką veikiančio keisdama kažkuo nepatikrintu, valdžia pamąstytų apie pasekmes ir apie tai, kaip tie teisės aktai praktikoje gali būti įgyvendinti.

Labai geras pavyzdys – aplinkosaugininkų techninės automobilių apžiūros. Struktūra, neturinti policijos statuso ir techninių kompetencijų, įpareigota spręsti apie mechanizmų būklę. Absurdas? Taip. O štai dešimtmečiais veikiančius nelegalius šiukšlynus ir jų naudotojus gaudo žurnalistai.

Tačiau ne lietuvių automobiliai sukėlė klimato kaitą. Sprendžiant pagal pasaulinę statistiką, tam įtakos galimai turi ne visai ekologiška trečiųjų šalių gigantiška pramonė. O ir karas Europos viduryje ekologijai nieko gero neduoda. Tad ar ne geriau būtų, kad aplinkosaugininkai galėtų dirbti savo tiesioginį darbą, o valstybė pinigus, skirtus galimai nelabai konstitucinei veiklai, nukreiptų nelegaliems teršėjams išaiškinti, o ne mažiau pasiturintiems gyventojams bausti už tai, kad jie mažiau pasiturintys? Gamta būtų apsaugota kur kas labiau. O savo senųjų „mašiniukų“ gyventojai ir patys greit atsikratytų, jeigu tik pajamos leistų. Bet čia jau kitos istorijos tema.

Žinoma, bet kokiai kovai, net ir žaliajai, visada reikia priešų. Gamtosauga čia ne išimtis. Nerėkausi gi vienas aikštės viduryje kur nors Vilniuje ar Kaune. Reikia bent jau turėti prieš ką rėkauti.

Ir atrado kažkas pasaulinio blogio ašį ir visų klimato negandų kaltininką – ūkininką. Sėdėdamas miesto transporto spūstyse, žinoma, dar ne to gali atrasti, nes laiko tam sočiai. Bet kam toli ieškoti, juk tie nabagėliai visada šalia, visada gamtoje, visada darbuose. Jeigu galėtų, tūlas hipotetinis miesčionis žemės ūkį uždraustų visai, tik valgyti kasdien norisi.

Didelės žmonių sankaupos miestuose savarankišką apsirūpinimą maistu daro beveik neįmanomą. Maisto gamyba privalomai yra patraukta iš miestų ne tik dėl vietos trūkumo, bet ir dėl per didelės megapolių taršos. Juk visi mes norime kokybiško ir visaverčio maisto. Net ir tie, kurie nekenčia paties gamintojo. O juk hipotetiškai pasvarsčius, sienų uždarymo atveju, tik tie nekenčiamieji ūkininkai ir aprūpintų didmiesčius maistu, jeigu, žinoma, išgyvens biurokratijos savavaliavimo ir neapykantos prieš juos laikotarpį, nes jau dabar net savo kieme eilinis ūkininkas pirstelėti bijo, kad pas jį neatvažiuotų bent kelios dešimtys įvairių valstybinių įstaigėlių atstovų su įvairiais patikrinimais.

O miestai plečiasi toliau, naikindami augmeniją, pelkes, gyvūnijos ir paukščių arealus. Užsistato kotedžais, susisiaurina gatves, iškerta medžius ir dar labiau dūsta spūstyse. Tad gamtą mylėti ir belieka emocijomis.

Tad kodėl taip lengvai pasiduodame joms, net kai kalba eina apie tiksliuosius gamtos mokslus? Todėl, kad emocijomis gamtą mylėti ir saugoti yra daug lengviau. Nereikia nei žinių, nei nuomonės pagrindimo faktais. Tereikia garsiai rėkti ir jaustis teisiam. Ir šis žaliasis terorizmas lėtai tampa tokia pačia nenugalima ir visa griaunančia jėga, kaip ir pati Motina Gamta. Skirtumas tik tas, kad gamta šėlsta nepriklausomai nuo mūsų norų, o griauti linkusių ir tuo tai pačiai gamta dar labiau kenkiančių asmenų mes toleruoti neprivalome.

Ar žinote, kaip padėti gamtai per kelias sekundes? Reikia eliminuoti bent pusę žmonijos ir planetai neapsakomai palengvės. Bet kas, būdamas sveiko proto, tai pasiūlys? Manau, niekas. Aš irgi nesiūlau. Aš noriu, kad būtų ieškoma racionalios išeities, remiantis mokslu ir nenaikinant veikiančių ekonominių ir visuomeninių sistemų.

Todėl, jeigu norime balanso tarp gamtos ir savo gerovės, teks pasitelkti mokslą ir pripažinti, kad, suprasdami sistemą, galime turėti ne tik sveiką planetą, bet ir nesugriautą savo šalies ekonomiką, nors ta gamtos sistema ir ne visada veikia taip patogiai, kaip mums norėtųsi.

Agrosektoriaus verslų asociacijos prezidentė Inga KUPČIŪTĖ

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.