Kolekcijoje keli šimtai kardelių, darže – derliaus rekordai

Pradžia nuo 20 veislių

Du dešimtmečius teisininke policijoje dirbusi Daiva Macijauskaitė rudenines gėles, kurių poreikis ypač išauga rugsėjo 1-ąją, pradėjo kolekcionuoti prieš septynerius metus. „Be augalų gyventi niekada negalėjau, bet kai atsirado kardeliai, gėlyne atradau poilsį. Suprantama, darbo daug, reikia ravėti, parišti, bet kai rugpjūtį prasideda žydėjimas, širdis džiaugiasi“, – tvirtino kalvarijietė.

Šiame mieste gyveno vienas žinomiausių Lietuvoje kardelių kolekcininkų ir selekcininkų Jonas Auksuolis Liutkevičius. Jo sukurtų veislių galime rasti net Jungtinių Amerikos Valstijų kardelių veislių registre. Būtent jo gėlyne pamačiusi kardelius D. Macijauskaitė užsidegė noru sukurti savo kolekciją iš pačių gražiausių žiedų. „Prieš pradėdama kolekcionuoti, sodybos želdyne jau auginau keletą, šios gėlės man visada patiko. Bet veislės buvo paprastos, randamos įprastose parduotuvėse. A. J. Liutkevičiaus gėlyne pamačiau jo sukurtų labai gražių, nematytų veislių. Vėliau susipažinau su panevėžiečiu Leonu Adomavičiumi, taip pat turinčiu gausią kardelių kolekciją, siekiančią apie 300 veislių. Iš šių žmonių ir gavau pirmuosius svogūnėlius“, – šiltai prisimindama pirmuosius žingsnius pasakojo kolekcininkė.

Naujasis pomėgis startavo nuo 20 veislių, tarp kurių buvo ir A. J. Liutkevičiaus sukurtų. Pasak D. Macijauskaitės, norėjosi iškart pasodinti kuo daugiau patikusių. Tad netruko prasidėti „nuotolinės kelionės“ į Latviją, Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją, socialiniuose tinkluose užsimezgė draugystė su kaimyninių šalių selekcininkais ir kolekcininkais. Kardelių aistruoliai keitėsi svogūnėliais, dovanojo, pirko vieni iš kitų naujesnes, įdomesnes veisles – taip pašnekovės kolekcija didėjo, tapo vis turtingesnė.

Pirmieji žingsniai link selekcijos

„Tikrąją selekcija dar neužsiimu – noro yra, bandymų yra, bet kol kas savęs dar negaliu vadinti selekcininke. Patirties semiuosi iš Antano Markevičiaus, Juozo Mačiulaičio, bet, matyt, man dar trūksta brandos“, – apie pirmuosius bandymus žengti giliau į kardelių pasaulį atviravo gėlininkė.

Užsiimant selekcija, jos manymu, sunkiausia išlaukti rezultato, nes procesas užtrunka 3–4 metus. Veislė stabili, kai dvejus metus iš eilės nesikeičia pagrindinės augalo charakteristikos: žiedynas, žiedo struktūra, spalva. „Kai nustoja „sportavęs“, – žaismingu selekcininkų žargonu patikslina ji.

Sukryžminus veisles, pirmais metais iš sėklos išauga tik maži gumbapumpuriai, kitais metais kai kurie jų jau pražysta, bet savybės dar nebūna aiškiai išreikštos, trečiais – jau skleidžiasi tikrieji žiedai. „Tada galima atsirinkti gerus sėjinukus, na ir 4–5 metais matosi, kokios iš tiesų savybės būdingos veislei ir ar jos jau nusistovėjo, – apie ilgą selekcijos procesą pasakojo D. Macijauskaitė. – Bet pasitaiko, kad net po penkerių metų augalas ima ir pakinta. Klaida gali įvykti ne laiku ar ne vietoje užnešus žiedadulkių, o gal pasitaikė netinkamos oro sąlygos, gal žiedadulkės buvo nesubrendusios – yra daug niuansų. Vis tik daug kas yra ne žmogaus, o gamtos rankose. Pavyzdžiui, būsimoms žiedo savybėms žmogus turi mažai įtakos. Suprantama, gali šiek tiek prognozuoti, kas galbūt gausis sukryžminus tam tikrų savybių turinčius augalus, bet tikslaus rezultato neįmanoma modeliuoti.“

Gražiausi tarp gražiausių

Nesunku pasiklysti tarp 220 veislių kolekcijoje esančių žiedų. Pasiteiravus, kokie kardeliai pašnekovei gražiausi, ji vis dvejojo: „Sunku pasakyti, visi gražūs, mieli, vienas vienaip gražus, kitas – kitaip. Na gal man gražiausias baltas ir labai garbanotas ‘Belakamennaja Moskva‘, nors žiedų ant stiebo nėra itin daug. Dar vienas nuostabus kardelis – selekcininko A. Markevičiaus 'Raganų pasaulis'. Jo apyžiedžio lapelių pakraštėliai apvedžioto žalsvais kraštais.“

Pasak D. Macijauskienės, pastaruoju metu itin vertinami vadinamieji egzotai. Jų žiedas nebūtinai turi būti kelių spalvų, bet žiedlapių pakraštėliai turi apvadus, selekcininkų vadinamus „auksiniais apsiuvinėtais pakraštėliais“, dažniausiai geltonos spalvos, bet gali būti ir kitokios, svarbu, kad nesutaptų su žiedo spalva.

Kolekcininkė prisimena, kad maždaug prieš du dešimtmečius niekas nežinojo apie garbanotus kardelius. O štai dabar jos kolekcijoje beveik visų kardelių žiedams būdinga ši dekoratyvi savybė. Anksčiau dominavo veislės lygiu, įstrižu žiedynu, kaip sakydavo „močiučių darželio gladiolės“. Dabar viršų ima atviro, plataus žiedo, garbanotų žiedlapių veislės. „Tai didelis ukrainiečių ir rusų selekcininkų įdirbis. Vakarų Europoje kardeliai taip pat populiarūs, tik vertinamos kitokios savybės. Populiaresnis ilgas siauras žiedynas – tokie labiau tinka prekybai skintomis gėlėmis. Lietuviai labiau linkę į prabangesnio stiliaus žiedus“, – pastebėjimais dalijasi kalvarijietė.

Apie ką svajoja kardelių selekcininkai?

Kolekcininkės manymu, šios gėlės spalvų paletė tokia įvairi, kad nesunkiai gali patenkinti skirtingų ir įnoringų skonių žmones. Vieniems patinka šviesūs, kitiems – tamsūs, tretiems – dūminiai, dar kažkas mėgsta margus, ryškių kontrastų arba alyvinius, ryškiai raudonus, mėlynus. Yra žmonių dievinančių žalios spalvos kardelius.

„Skaisčiai mėlynos spalvos kardelių, kaip, tarkime, žibutės, nėra, mėlynumas visada turi šviesesnį arba tamsesnį violetinį atspalvį. Tokia pat situacija kalbant ir apie juodus kardelius. Yra registruota čekų selekcininko veislė ‘Ebony Beauty‘, kuri pasaulyje pripažinta kaip juodžiausios spalvos, bet iš tiesų yra tamsiai tamsiai vyšninė: prieblandoje žiedas atrodo juodas, bet šviesoje matosi raudonas atspalvis. Gaila, kad nuotrauka negali perduoti ypatingos šio kardelio spalvos...“ – apgailestavo D. Macijauskaitė ir paminėjo dar kelias juodesnių veislių linijai priskiriamas ukrainietiškas veisles, viena jų ‘Čiornyj Barchat‘.

Tulpių selekcininkai jau seniai svajoja sukurti juodą tulpę. Pasiteiravus, kokią svajonę puoselėja kardelių selekcininkai, pašnekovė ilgai nesvarstė: „Manau, sukurti kvepiantį kardelį. Jeigu kam nors tai pavyktų, tai taptų vienu iš pasaulio stebuklų. Bet greičiausiai taip ir liks svajone. Iš tiesų daugelis žmonių, vaikščiodami po mano kolekcija retoriškai vis paklausia, kodėl kardeliai nekvepia. Žiedynas gražus, ilgas, spalvingas, ilgai žydi, bet, deja, neskleidžia aromato.“

Sodyboje dominuoja angliškas stilius

Nuostabiame Kalvarijos mieste įkurtoje sodyboje, kurią D. Macijauskaitė paveldėjo iš tėvelių, visa kardelių kolekcija tikrai netilptų. Jiems skirtame kone 10 arų sklype ji kasmet pasodina net apie 10 tūkst. šių gėlių svogūnėlių! Tad smalsu, kaip pavyksta suspėti puoselėti kolekciją ir prižiūrėti namų aplinką.

„Mano silpnybė angliško sodo stilius. Sodyboje daug įvairių augalų, grupuoju juos kartu, stengiuosi, kad nuolat kas nors žydėtų. Prisipažinsiu, man patinka, kai gėlyne yra „lengvas bardakas“, – atviravo pašnekovė. – Be to, tankiai suaugę augalai užstoja nuo kaimynų, teikia daugiau privatumo. Žinau, lietuviai ne itin mėgsta tokius sodus, jiems labiau patinka tvarkingai susodinti augalai.“

Sodybos „tankumyną“ ji kuria užleisdama daug vietos gebenėms, raganėms, ir, žinoma, kaip gi be krūminių ir stiebinių rožių. Romantišką senos sodybos atmosferą kuria gebenės tankumyne paskendusi lauko pavėsinė, šio visžalio augalo apraizgytas kelmas, kurį moteris parsigabeno iš miško.

Beje, į šią harmoniją įsilieja ir įnoringoji, jau kelerius metus kasmet žydinti visterija. Pasak gėlininkės, vijokliniai augalai, ko gero, yra pagrindinis angliško sodo akcentas, o tarp jų ar apačioje ji įmaišo žydinčių gėlių, taip pat keletą kardelių.

Visterijai, kaip ir magnolijai rūpestinga augintoja surado saulėtą vietą, apsaugotą nuo vėjų, kad neiššaltų. Ji pasodinta prie namo sienos, bet kad ūgliai nekibtų į pastatą, sukonstruota speciali atrama. Angliškame sode tarp dekoratyvių augalų puikiai tinka ir prieskoniniai. Tarp gėlių gražiai auga kelių veislių mėtos, melisos, raudonėliai, kvapais sodybą apgaubia levandos.

„Lengvo bardako“ atmosferoje nesunkiai išryškėja suformuotos tujos. Tvarkinga, aiškiai išreikšta forma kuria sodybos želdinių karkasą, savotišką stuburą, laisvai kerojantiems gėlynams suteikia tvirtumo ir stabilumo įspūdį. D. Macijauskaitė atviravo, kad šiuos „karpinius“ ypač mėgsta, tik, deja, ne visada pakanka laiko visus augalus tinkamai apžiūrėti.

Rekordai darže

Jau apie dešimt metų D. Macijauskaitė augina arbūzus, jiems net skirtas atskiras plotas sodyboje. „Dabar gausu arbūzų augintojų, o aš patekau į pirmąją bangą. Įveikiau visas kliūtis, atlikau daug eksperimentų, todėl pradinis smalsumas jau išblėso, bet juos auginu savo malonumui. Kažkada siekiau Lietuvos rekordo, 2021 metais užauginau didžiausią Lietuvoje arbūzą (17,1 kg), bet, matyt, neteisingai užpildžiau dokumentus, tad rekordas nebuvo patvirtintas“, – apgailestavo kalvarijietė.

Pernai arbūzų derliaus jai sulaukti nepavyko, nes liūtis juos išplovė, šiųmetė vasarą per karšta ir drėgmės mažoka, bet 2021 metai buvo itin geri, todėl ir pavyko užauginti gigantą.

„Kasmet įsigyju vieną kitą naujesnę veislę (ir sėklų, ir daigelių), bet labiausiai mėgstu nuo pat pradžių auginamą. Tada iš parduotuvėje pirkto arbūzo išėmiau sėklų ir pasodinau. Būtent iš jų prieš dvejus metus išaugo arbūzas rekordininkas“, – tvirtino pašnekovė.

Pirmuosius arbūzus ji augino šiltnamyje, bet keleri metai iš eilės buvo nesėkmingi. Vis tik galiausiai pavyko atrasti „aukso viduriuką“: kada sėti, kaip auginti, kaip laistyti, kuo tręšti. „Pastebėjau, kad daugelis stengiasi kuo anksčiau juos sėti, o aš tai darau tik tada, kai internete žmonės pradeda dalytis jau beveik žydinčių arbūzų nuotraukomis. Į indelius sėju apie balandžio 20 d. – sėkmės paslaptimi dalijosi D. Macijauskaitė. – Daigelius iki birželio paauginu šiltnamyje ir, kai jau matau, kad tikrai nebus šalnų, persodinu į daržą. Tik šie metai buvo kitokie, nes šalnų sulaukėme ir birželį, tad iki mėnesio vidurio arbūzai augo šiltnamyje. Vis tik tai nesutrukdė prinokti ir jau mėnuo kaip jais gardžiuojamės.“

Šiemet lauke geriau užderėjo pomidorai. Vienas vaisius pasiekė beveik 2 kg. „Pernai draugė davė daigelį, patiko skonis, pasilikau sėklų ir šiemet vėl pasėjau – ne tik skanūs, bet ir dideli užaugo“, – itin palankiais pomidorams metais džiaugėsi moteris.

Vis tik tikriausiai nesuklysime, teigdami, kad įdomiausi šios sodybos augalai – ananasai. Vieną šeima jau suvalgė pernai, dar trys šiuo metus auga šiltnamyje. Pirmasis, žydėti pradėjęs rudenį parnešus jį į namus, visą kambarį užpildė gaiviu ananaso aromatu. Po to apie tris mėnesius brandino vaisių. Po Kalėdų nuskintas ananasas svėrė apie pusę kilogramo.

Kaip patiems užauginti mūsų kraštui nebūdingą vaisių, mielai sutiko papasakoti D. Macijauskaitė: „Nusipirkau valgomojo ananaso vaisių, nupjoviau viršūnę ir įmerkiau į vandenį. Tiesa, į jį įbėriau šaknų augimą skatinančių miltelių. Pasirodžius šaknelėms, viršūnę pasodinau į vazoną. Bet vaisių galima sulaukti tik po trejų metų. Po to augalas sunyksta.“

Rekomendacijos, regi, nesudėtingos, tačiau ne taip paprasta prižiūrėti ir sulaukti tokio egzotinio augalo derliaus. Bene didžiausia jiems problema – šviesa ir šiluma. Ne tik kardelius, bet ir ananasus rūpestingai prižiūrinti teisininkė ir gėlininkė nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens juos augina šiltnamyje, o žiemą globoja namuose. Laimei, šviesos kambaryje jiems pakanka ir nereikia ieškoti papildo apšvietimo.

Daivos MACIJAUSKAITĖS nuotr.

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.