Komercinės medžioklės ypatumai

„Ūkininko patarėjo“ puslapiuose ne kartą rašėme apie medžiotojų ir ūkininkų konfliktus dėl pasėliams ir ganykloms laukinių gyvūnų daromos žalos. Ūkininkai itin nepatenkinti urėdijų komercinės medžioklės plotais. Žemdirbių teigimu, juose dirbtinai didinamas žvėrių skaičius, taip siekiant pritraukti daugiau norinčiųjų medžioti, o tas žvėrių perteklius daro akivaizdžią žalą šalia miškų esantiems ūkiams. Miškininkai teigia, kad medžioklės kaip tik ir padeda reguliuoti žvėrių skaičių.

„Bėdų bėda“ Antai Skuodo r. ūkininkas Vaidas Jonušas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad galėtų sumokėti urėdijai tą pelną, kurį ji per metus gauna iš komercinės medžioklės, kad tik šio verslo nebevystytų. „Tai labai didelė problema. Su urėdija susitarti nepavyksta, kol kas tik tyčiojamasi iš mūsų. Nemanau, kad kažkas keisis ir urėdams pasikeitus, nes iš tos medžioklės minta kažkas aukščiau. Jų tinklalapyje metų iš komercinės medžioklės rodomas pelnas – 2–3 tūkst. eurų. Jei ši veikla tik dėl kelių tūkstančių eurų, aš jiems duosiu tuos tūkstančius, tegul nelaiko medžioklės plotų. Tačiau ten, matyt, labai dideli pinigai, niekas nesukontroliuos. Elnių čia vaikšto bandos po 60, o vieno elnio nušovimas užsieniečiui atsieina tūkstančius eurų. Pažįstami, kurie eidavo varovais, sakė, kad per vieną medžioklę nušaudavo 10–15 šernų. O, pasirodo, pelnas du tūkstančiai... Visi tai žino, bet nieko nepadaro“, – pasakojo V. Jonušas. Jam antrino to paties rajono ūkininkai broliai Virgilijus, Stanislovas ir Žydrūnas Budrikiai. „Ponija nuo senų laikų važiuoja į šiuos plotus medžioti. Bėdų bėda, neišsprendžiama problema. Su urėdu kalbėjome – nepadėjo, ir naujas urėdas nepadės, nuo komunistų laikų nedingsta ta problema. Dabar elnių dar daugiau nei šernų, miškus niokoja. Mes apie 300 ha tveriame elektriniu piemeniu. Duoda mums tos vielos, bet įsivaizduokite: 4–5 dienas tvoras tvėrėme, kiekvieną dieną žmogus turi vykti apžiūrėti tuos aptvarus, gal kur pralaužė. Jei šernai į vidų pateks, tai jau ir neišeis. Rudenį tvoras reikia nuimti... Tačiau prieš valstybę nepapūsi“, – vienas per kitą dėstė broliai.

„Pelno nė nebūna“ Dėl konkrečių jau seniau aprašytų situacijų miškininkai yra išdėstę savo poziciją. O kaip apskritai sekasi komercinės medžioklės, kuo jos ypatingos, kas jose dalyvauja ir kokius pelnus urėdijoms krauna, papasakojo Kretingos miškų urėdijos urėdas Arūnas Samoška ir vyriausiasis miškininkas Sigitas Kupšys. „Sovietiniais laikais Lietuvoje buvo toks Gulbinų medžioklės ūkis. Aukštesnės valdžios sprendimu panaikinus šį ūkį, vienas jo padalinių buvo priskirtas mūsų urėdijai. Dabar tai mūsų urėdijos profesionalios medžioklės plotai, išsidėstę Grūšlaukės ir Lenkimų girininkijose (Kretingos ir Skuodo rajonuose)“, – pasakojo S. Kupšys. Paklaustas, ar dažnai vykdomos komercinės medžioklės, vos keletą mėnesių urėdu dirbantis A. Samoška patikino, kad tai nėra dažnas renginys. „Medžioklės priklauso nuo pageidaujančių žmonių skaičiaus. Grafiką esame paskelbę internete, vienai datai užsiregistruoja, kitai ne, visaip būna. Medžioklės vykdomos ir bendradarbiaujant su ūkininkais, norime, kad jiems būtų daroma kuo mažesnė žala. Komercinės medžioklės organizuojamos dviem medžioklės būdais. Pavasarį, vasarą ir rudenį galiojančiais terminais medžiojami šernai, taurieji elniai, stirninai tykojant, sėlinant, o nuo spalio 15 d. prasideda medžioklių sezonas varant. Pastarųjų per sezoną būna 4–6, kiekvienoje dalyvauja apie 18–20 žmonių. Viena medžioklė gali trukti ir dvi dienas“, – sakė urėdas. Urėdijos vadovų teigimu, sumedžiojamų žvėrių skaičius nėra didelis, o pelno dažnai net nebūna. Viešai skelbiama, kad šiemet sumedžioti du taurieji elniai. „Sumedžiotų žvėrių skaičius svyruoja, vienais metais daugiau, kitais mažiau. Pernai nebuvo sumedžiotas nė vienas tauriojo elnio patinas, neturėjome kliento, tik 8 patelės ir keli jaunikliai, taip pat beveik šimtas šernų. Šiemet sekasi geriau. Iki šiol sumedžioti du tauriojo elnio patinai, o vienoje komercinėje dviejų dienų varyminėje medžioklėje – 60 šernų ir keliolika kitų žvėrių. Vienas elnias medžiotojui gali kainuoti 3–4 tūkst. Eur. Mums tai pajamos, kita vertus tai žvėrių populiacijos sumažinimas, palengvėjimas ūkininkams dėl daromos žalos. Taip jau atsitinka, kad medžioklės suplanuojamos, o gamta pakiša koją. Per lietų ar šlapdribą žvėries iš miško neišvarysi, todėl būna ir nesėkmingų medžioklių. Pernai iš profesionalių medžioklių patyrėme 20,6 tūkst. Eur nuostolį. Tačiau negalima iššaudyti visko vienais metais, nes nebeturėsime ateityje“, – pasakojo vyr. miškininkas S. Kupšys. Verta paminėti, kad šiais metais Kretingos miškų urėdijos urėdo įsakymu patvirtintuose įkainiuose nurodyta, kad tauriojo elnio ragai su kaukole, nosies kaulu ir viršutiniu žandikauliu, nelygu svoris, kainuoja iki 4 tūkst. Eur, šerno iltys gali kainuoti iki 580 Eur, atskiras mokestis imamas už sumedžioto žvėries svorį. Medžiotojai turi susimokėti ir už transporto, varymo, kitas papildomas paslaugas.

Aukštesnė medžioklės kultūra Naujojo Kretingos urėdo pasiteiravome, ką jis galėtų atsakyti į ūkininko pasiūlymą sumokėti urėdijai tuos kelis tūkstančius eurų, kad tik profesionalios medžioklės nebebūtų. „Ne viskas pinigais matuojama. Yra tradicijos, kurios tęsiasi dešimtmečiais. Komercinėms me­džioklėms žvėrys nėra auginami kaip fermoje, tai prižiūrimas procesas. Ir patys ūkininkai savo pasėlius tikriausiai saugoja ir taip praleidžia laisvalaikį. Neišskirčiau komercinės medžioklės, privačių medžiotojų klubams priskirtose teritorijose žvėrių gali būti net daugiau nei pas mus. Visi medžiotojai tausoja žvėrį, neina, vos pamatę, jo nušauti. Jei nori medžioti ūkiškai, turi tuos plotus prižiūrėti ir tausoti. Manau, kad ir ūkininkams daroma žala visur analogiška, ar miškas šalia pasėlių priklauso medžiotojų klubui, ar urėdijai. Ūkininkų reikmėms mes skiriame daug lėšų: suteikiame elektrinius piemenis, nes tai efektyviausia laukų apsauga, kiekvienais metais su draudimo bendrove sudarome sutartis dėl žvėrių padarytos žalos atlyginimo. Kai ūkininkas kreipiasi dėl padarytos žalos, kviečiama komisija, kuri įvertina nuostolius, o draudimo bendrovė juos atlygina“, – sakė A. Samoška. „Komercinės medžioklės nuostatuose pirmu punktu įrašyta mūsų priedermė puoselėti ir gausinti medžiojamąją ir apskritai visą fauną. Dėl to susikirtimas su ūkininkais neišvengiamas. Mūsų tikslas – kuo daugiau žvėrių, ūkininkų tikslas – kad jų būtų kuo mažiau, kad jiems būtų daroma kuo mažesnė žala. Šimtas šernų padaro tam tikrą žalą, tačiau ir dešimt šernų žalos padarys. Koks optimalus žvėrių tankis, kuris tenkintų abi puses, sunku pasakyti“, – pridūrė S. Kupšys. Miškininkų teiravomės ir apie tai, kas profesionaliose medžioklėse dalyvauja, kas juos skatina rinktis būtent tokią medžioklės formą. „Dalyvauja ir lietuvių, ir užsieniečių, paprastai iš Vokietijos, Suomijos, Švedijos. Būna verslininkų, pensininkų. Žinoma, kad šį malonumą sau gali leisti tik turintys pinigų, komercinė medžioklė nėra pigi. Galbūt Lietuvoje nušauti vertingą žvėrį kainuoja šiek tiek pigiau nei kur nors Afrikoje ar toje pačioje Vokietijoje. Medžioklės kaina yra vienas svarbesnių faktorių renkantis vietą medžioti. Tačiau žmonės čia vyksta ir pažiūrėti mūsų kraštą, pamato, kokia mūsų medžioklės kultūra“, – savo nuomonę išsakė urėdas.

Komercinė medžioklė – ne amžinai? Vyr. miškininkas S. Kupšys paminėjo dar vieną aplinkybę, kodėl komercinė medžioklė Lietuvoje turėtų išlikti. „Komercinės medžioklės plotai daro įtaką ne tik žvėrių gausinimui, medžioklės kultūrai ir tradicijų puoselėjimui ar šalies pristatymui. Lietuvoje vieni medžiotojai yra asocijuoti, kiti jokiems klubams nepriklauso. Jie turi teisę medžioti, tačiau neturi kur. Toks medžiotojas, susimokėjęs mokestį, gali dalyvauti ir mūsų organizuojamose medžioklėse“, – sakė pašnekovas. Vis dėlto įdomu, koks naujojo Kretingos urėdo požiūris į galimybę komercinės medžioklės atsisakyti. Ūkininkai kaip susitarę tvirtina, kad niekas šioje srityje nesikeis, nes esą viskas priklauso nuo kažko aukščiau. „Neilgai dirbu ir į šį klausimą neatsakyčiau nei taip, nei ne. Ateityje, jei bus nuostolinga, gal ir svarstysime, atsisakyti ar ne. Tai padaryti nebūtų sudėtinga, Aplinkos ministerija paskelbtų aukcioną ir teisę medžioti tuose miškuose laimėtų kažkas kitas, kas sumokėtų didesnius pinigus. Ar naujas šeimininkas išlaikytų tą patį profesionalumo lygį, ar tik šaudytų, priklausytų nuo savininko. Tačiau, manau, jei turėtų pinigų tokiam pirkiniui, stengtųsi to ūkio neapleisti, o vystytų jį toliau“, – sakė urėdas A. Samoška. Abiejų kalbintų pašnekovų manymu, jei nebūtų medžioklės, tiek miškams, tiek pasėliams daroma žala būtų dar didesnė. „Jei nebus medžiotojų, pamaitinančių laukinę fauną žiemos metu, žvėrys eis tą patį pašaro kiekį susirasti miškų jaunuolynuose ar pasėliuose. Jie nekentės alkio“, – baigdamas pokalbį sakė urėdas.

Juozas SKRIPKAUSKAS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.