Konkursantai: tarp senelių žemės, interneto pamokų ir širdies polėkių

Pokyčiai akivaizdūs

Vis tik patys vertinimo komisijos nariai pateko į savo sprendimo pinkles – kaip nustatyti ir išrinkti vertingiausius, šauniausius? Nes jie visi tokie yra savo pasirinkimuose. Tradicinis ūkininkavimas, augalininkystė ir gyvulininkystė... Nauda ir kuo didesnis pelnas čia nebėra svarbiausi. Prie senelių žemės sugrįžę anūkai, pamatę pasaulio ir miestų sumaišties, kuriasi vienkiemiuose, natūralioje gamtoje, nepretenduoja į europines paramas, nes neranda galimybių ir nemato prasmės kovoti su biurokratais. Jie kalba apie siekius daryti ką nors savito, prasmingo, širdį džiuginančio. Jie veikia kitaip – mokosi, bendradarbiauja ir bendrauja per internetą, savo gaminius pardavinėja internete, kalba apie dirbtinį intelektą, jis bus pagalbininkas kasdienybėje ir ten, kur vis bando įsisprausti valstybė su savo kontrolės institucijomis.

„Ar čia toks jau dabar žemės ūkis ir kaimas, ar čia mes Lietuvoje esame?“ – svarstė tarpusavyje komisijos nariai. Jie aplankė vynuogių, smidrų, šilauogių, gurmaniškų grybų ūkius, žirgyną, buvo pas ūkininkaujantį oreivį, ekologiško paukštininkystės ūkio šeimininkus. Ir stebėjosi, kad aplankytieji mažai arba visai nekalba apie sunkumus, problemas, bet vardija, ką dar toliau darys, kaip gyvens, ką naujo išbandys. „Jų akys spindi entuziazmu. Bus gerai, toks kaimas gali išlikti“, – nesiliovė džiaugtis viena iš komisijos narių, veikli LŪS bendruomenės aktyvistė Renata Vilimienė.

Vynuogės, šilauogės, žirgai

Trys konkurso dalyviai – iš Subačiaus seniūnijos. Visi savo veiklas vystantys senelių žemėje, ten įsikūrę vedini šiltų jausmų savo giminės ištakoms. Ineta Svilo Dvariškių viensėdyje, savo mamos ūkio žemėje, augina 160 veislių desertines vynuoges, turi 300 vynmedžių. Dar tik kelerius metus derlių skina ir parduoda, vis dar sako besimokanti iš savo klaidų ir kitų patirties. Vadina savo veiklą brangiu hobiu (šiltnamiai šildomi elektra ir dujomis), kurio niekam neatiduotų. Apylinkių žemės yra labai žvyringos, taigi teko keisti dirvos struktūrą, tam pravertė mamos laikomų avių mėšlas. Mamos vištoms praverčia vynuogių derliaus atliekos, nekokybiškos uogos, taigi tokia ūkiška dukros ir mamos, kuri augina dar ir mėsinius galvijus, partnerystė padeda racionaliau tvarkytis. Darbo rankos yra tik savųjų, jos ir mamos, o savaitgaliais pagelbėti atvažiuoja I. Svilo vyras. Pavaikščiojo komisijos nariai po šiltnamius, pasidžiaugė gražiai augančiomis vynuogių kekėmis. Rugpjūtį jos sunoks, o tada apniks vapsvos, teks kiekvieną kekę apsiausti tankiu tinkleliu, ilsėtis nebus kada.

Diana Umbrienė Baronų kaime, senelio sodyboje, prieš 9 metus įveisė šilauogių ūkį. Apie 10 ha nuosavos žemės yra išnuomota vietos ūkininkui, o 30 a skirta uogynui. Dabar auga 600 uogakrūmių, per sezoną priskinama apie 1 t uogų. Darbuojasi čia abu su vyru, skynimo metui pasamdo kelias talkininkes.

„Iš pradžių galvojome, kad bus labai lengvas darbas – pasodinai krūmą, o paskui skini sau uogas. Pasirodo, reikia ir genėti, ir ravėti, ir laistyti, ir šienauti, ir laiku suspėti nurinkti, kol paukščiai neužpuolė“, – apie kaimiško darbo ypatumus pasakojo
D. Umbrienė, pakvietusi komisijos narius, lietui lynojant, paragauti ankstyvesnio derliaus.

Linas Laurus, iš senelio paveldėtame Dvaramiškio viensėdyje turintis žirgų ūkį, gyvena naujakurystės rūpesčiais, remontuoja gyvenamąjį namą. Šiuo metu turi 16 žirgų, treniruoja vaikus, dalyvauja varžybose. Pats jodinėja nuo vaikystės, žirgai yra jo didelė meilė ir dideli ateities planai. Tik užsimena, kad didesnio miesto pašonėje būtų patogiau, ten didesnė jojimo paslaugų paklausa, daugiau komercinių užsakymų pramogoms.

Smidrai, grybai...

Justina ir Mindaugas Jasinskai Sabuliškių kaime Alizavos seniūnijoje namus pasistatė tik prieš gerus penkerius metus. Jau tada J. Jasinskienė svarstė, kokios naujos veiklos imtis, kad Kupiškyje būtų naujiena. Galvojo apie prieskonius, bet pamanė, kad pernelyg sudėtinga bus. Miestietė, įgijusi odontologės specialybę, pasiryžo gyventi kaime ir auginti smidrus. Žinių sėmėsi internete, susirado bendraminčių. Smidrams paskyrė 20 a, per sezoną dabar nuima apie 500 kg šešių veislių šiuo metu populiarių daržovių. Turi nuolatinių klientų, produktus tiekia dviem Kupiškio ir Panevėžio restoranams. Planuotų plotus išplėsti, bet trūksta darbo rankų, nėra ko pasamdyti. Padeda vyras, surado ir tarpueiliams įdirbti pritaikė mažą traktoriuką „pupsiuką“, bet pati dar mąsto apie kraštovaizdžio dizainą. Visur pasakojo siekianti unikalumo, taikanti ekologines idėjas, o visų svarbiausia, kad veikla teiktų džiaugsmo.

Kupiškio marių pašonėje, Vėžionių kaime, truputį paklaidžioję, komisijos nariai surado atokią Agnės Švagždytės sodybą. Iš Anykščių kilusi, spėjusi nemažai po pasaulį pakeliauti ir padirbėti (Kambodžoje, Malaizijoje, Škotijoje), savo gyvenimo kryptį veikli mergina pakeitė prasidėjus COVID-19 pandemijai. Su gyvenimo draugu Antoniu nutarė įsigyti sodybą Lietuvoje, patiko vieta prie marių Kupiškyje.

„Žiūrėjome, kad nebūtų arti didelio kelio ir sodybų, kad būtų natūrali gamta. Pagalvojome, kad reikia nišinės veiklos, ko čia dar nėra. Dabar mąstau, kad gal per daug nišinė“, – juokaudama pasakojo gurmaniškų grybų augintoja. Į du namelius, kur grybiena daiginama ir grybai auginami, buvome pakviesti trumpam užeiti, nors ekskursijos ten nepageidautinos dėl sterilumo reikalavimų, užkrato grėsmių.

Pamatėme auginamus grybus – rožines ir pilkąsias kreivabudes, liūto karčius. Išgirdome ir pasakojimus: ką nors atkartoti rizikinga, nes suprasti ir suvokti grybų auginimo technologiją per pusvalandį sudėtinga, neverta nė bandyti. Pamatėme ir tikros žemdirbiškos realybės: rugius, želmenis, vėdinimo sistemą, šildytuvus. Nes grybienai maitinti, grybams augti reikia šilumos ir drėgmės, pastovios temperatūros. Daug indų, stiklainių, buteliukų, pincetų, vamzdelių. Yra ir mažytė laboratorija, ten vyro valdos. Kitame namelyje auginami grybai. Ši veikla dar nauja, tik pusmetį tevykdoma, iki tol vyko pasirengimas. Mėginta pretenduoti į europinę paramą jauniesiems ūkininkams.

„Nuvylė taisyklės, leidžia daryti tik tai, ką jie liepia, o ne mūsų idėjas realizuoti“, – prasitarė A. Švagždytė. Taigi be jokių paramų ėmėsi veiklos, įsigijo sodybą, nusipirko 2 ha žemės. Ūkis taip ir vadinasi – „2 hektarai“. Produkciją pardavinėja internetu, noriau perka maitinimo įstaigos, restoranai, o pavieniai valgytojai dar yra atsargūs. Paklausta apie ūkio ateitį, A. Švagždytė pajuokavo: „Išlikti.“

... ir lėktuvai

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Autorės nuotraukos

Viršelyje – Justina Jasinskienė augina smidrus.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.