Kraujažolinio grublio pokštai – atsitiktinumas ar klimato kaitos pasekmė?

Lapgraužius domina ir daržovės

Kraujažolinis grublys yra viena iš labiausiai išplitusių polifaginių lapgraužių rūšių. Tačiau tarp svarbių kenkėjų anksčiau jis nebuvo minimas, nes gyveno pievose ar kituose žolynuose ir pasėliams nekenkė.

Iš tiesų apie kraujažolinio grublio kenksmingumą duomenų yra nedaug. Nors kai kurie autoriai jau praeito amžiaus pradžioje buvo užsiminę apie šių vabalų galimą kenkimą salotoms, kopūstinėms daržovėms ar pupelėms, tačiau apie jų daromus apčiuopiamus derliaus nuostolius nebuvo nė kalbos.

Pastaraisiais dešimtmečiais publikuoti užsienio šalių mokslininkų pranešimai kelia nuostabą. Štai Kretos saloje 2005 metais šių vabalų lervos sunaikino 70 proc. vaistinio raudonėlio derliaus, o Anglijoje naujai išsiritę suaugėliai 2011 metų birželio mėnesį gerokai apgraužė bulvių lapus.

Kelerius metus iš eilės kai kuriuose ūkiuose Kauno rajone šių vabalų lervos visiškai sunaikino ekologiškai auginamų kopūstinių daržovių, česnakų bei svogūnų daigus, o rugsėjo mėnesiais apgraužė ropių ir ridikų lapus. Toks didėjantis kraujažolinio grublio apetitas nustebino ne tik daržininkus, bet ir mokslininkus sudomino.

Įdomu pastebėti, kad tai savito gyvenimo ciklo lapgraužiai, nes jų poravimosi ir kiaušinių dėjimo periodas būna rudenį, atvėsus orams, kai dauguma kitų rūšių jau snaudžia žiemos miegu. Šie vabalai negali skraidyti, todėl juos galima pamatyti tingiai ropinėjančius žolių stiebeliais ar tiesiog dirvos paviršiumi. Neišvaizdūs, stamboki (7–10 mm ilgio), paprastai dažnam krentantys į akis išskirtine vientisai juoda kūno spalva.

Ypač įspūdingai tuo metų laiku atrodo vos pajudančios, išsipūtusiais pilvais šių vabalų patelės. Pasilypėjusios ant statesnio žolės stiebo, jos į vieną krūvelę sudeda apie 60 kiaušinių. Po to visą ją padengia lipniu sekretu, kuris ore greitai sustingsta ir tampa patikima apsaugine plėvele nuo žiemos darganų ir šalčio.

Pavasarį (paprastai mūsų krašte tai nutinka balandžio pabaigoje) sušilus orams išsirita taip pat juodos lervos – kiek pakumpusios, karpuota, išgaubta viršutine kūno dalimi. Jos būna labai ėdrios ir neišrankios, pievose maitinasi įvairiais augalais: siauralapėmis žliūgėmis, kraujažolėmis, bitkrėslėmis, valgomosiomis rūgštynėmis, gysločiais, kartenėmis, jonažolėmis, čiobreliais ir kitais augalais, tačiau nemėgsta miglinių ir pupinių.

Pasimaitinusios tris – keturias savaites, dirvos paviršiuje suformuoja kokonėlius ir virsta lėliukėmis, iš kurių maždaug po dviejų savaičių išsirita suaugėliai. Paprastai tai nutinka birželio pirmoje dekadoje.

Jauni suaugėliai, šiek tiek pasimaitinę, pasislepia velėnoje ir „užmiega“ iki rudens. Tenka pastebėti, kad tokia elgsena tarp vabalų nėra labai dažna, šis reiškinys vadinamas reprodukcine diapauze. Jo metu vabalai lytiškai bręsta, patelių kiaušidėse formuojasi kiaušiniai.

Atbaido grobuonis

Verčia nuogąstauti dar ir tas faktas, kad šie vabalai gamtoje turi nedaug priešų, o jų populiacijos augimas sunkai prognozuojamas. Tiek vabalų suaugėliai, tiek lervos organizme sintetina nuodingas medžiagas, kurios atbaido grobuoniškus vabzdžius, jų nelesa paukščiai, neėda žvėrys. Kol kas žinoma tik pora natūralių priešų rūšių. Tai parazitinis plėviasparnis Oomyzus galerucivorus, parazituojantis šio vabalo kiaušinius, ir žygis Lebia cruxminor, kurio lervos parazituoja lapgraužio lėliukes.

Ligi šiol dar neaišku, kas sukėlė tokius pokyčius šio vabalo populiacijoje. Žinant, kad toks reiškinys pastebėtas ne tik mūsų šalyje, leidžia manyti, kad jis sąlygotas ne lokalių, o globalių aplinkos pokyčių. Tad norint būti pasiruošus galimam platesniam šių vabalų plitimui į žemės ūkio augalų pasėlius, būtina juos stebėti.

Negalime atmesti prielaidos, kad šių vabalų kenksmingumas susijęs su švelnėjančiomis žiemomis ir palyginti sausringais pavasariais. Būtų logiška teigti, kad šiltos žiemos sudarė palankias sąlygas šių vabalų kiaušiniams peržiemoti, o vėsokais ir sausringais pavasariais sulėtėjęs augalų augimas pievose privertė vabalų lervas ieškoti maisto pasėliuose.

Kol kas belieka atidžiau stebėti pasėlius ir aptikus jūsų augalams keliančias grėsmę kraujažolinių grublių lervas, naudoti tokius pat insekticidus kaip ir nuo kolorado vabalo. Ekologiniuose ūkiuose apniktus augalus patartina apipurkšti biologiniais insekticidais su Bacillus thuringiensis sporomis.

Tik reikėtų prisiminti, kad kraujažolinio grublio kiaušiniai būna sudėti ant daugiamečių žolių stiebų ir lapų pievose, palaukėse, todėl labiausiai nuo lervų antplūdžio gali nukentėti laukų pakraščiuose augantys augalai.

ŽŪA docentas, agrarinių mokslų daktaras Vytautas TAMUTIS

Titulinėje nuotr. – Kraujažolinio grublio lerva (Gintauto STEIBLIO nuotr.)

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.