Kultūriniai erškėčiai – atsparūs ir kvepiantys

Senovės graikai laukinę rožę siejo su Afrodite. Krikščionybėje meilės deivę pakeitė šv. Marija, o rožės simbolio pagrindu sukurtas krikščioniškasis rožinis. Prancūzijoje į Rožių karą įsitraukusios įtakingųjų šeimos savo simboliais pasirinko skirtingų spalvų erškėčius – iki dabar tai dažnas heraldinis simbolis, naudojamas ir kilmingų šeimų, ir miestų herbuose. Alytaus ir Domeikavos heraldikoje taip pat rasite šį ženklą. Rožes auginti ryžtasi ne kiekvienas – bijo, kad sudėtinga. Dar mažiau augina kultūrinius erškėčius, nes apie juos nežino, nors priežiūra itin paprasta! Su jais susipažinti kviečia Vilniaus medelyno „Augalų namai“ savininkė Marita Makauskienė.

Giedrė RYMEIKYTĖ

Gražus ir nereiklus

Dievinantieji rožių kvapą, tikrai turėtų atkreipti dėmesį į veislinius erškėčius. Daugelis jų – raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) veislės. Gausiai žydintys, kvapnūs, itin gražūs ir visiškai nereiklūs augalai (dauguma jų atsparūs iki –30 °C). Erškėčio šaknys auga labai giliai, dėl to jis atsparus tiek šalčiui, tiek drėgmės trūkumui, ligoms.

„R. rugosa veislės gali būti įvairiausių spalvų. Dauguma jų žydi pakartotinai. Dekoratyvinių erškėčių žiedai turi vieną, dvi eiles vainiklapių arba yra pilnaviduriai. Sunku pasakyti, kurie gražesni – viskas priklauso nuo skonio, tačiau gausiai žiedais apsipylęs erškėtis visada atrodo įspūdingai, – sako M. Makauskienė. – Estetiškai rudeniop atrodo ir oranžinės, raudonos arba tamsios vyno spalvos vaisiai, juos galima naudoti maistui (išvalius viduje esančias sėklytes su plaukeliais).“ Medelyno savininkė pataria: „Labai gražu panašios veislės sodinukus pasodinti į vieną krūmą – jiems sužydus, atrodo, kad tas pats krūmas žydi skirtingomis spalvomis.“

Populiari XX a. pradžioje išvesta veislė karpytais žiedlapiais ‘F. J. Grootendorst’, taip pat senovinė geltona pilnavidurė ‘Harison’s Yellow’, mažesnė už kitas (iki 1 m) rausva ‘Dwarf Pavement’, įspūdingai kvepianti, maistui tinkamais vaisiais ‘Hansa‘, Nyderlanduose visur auginama dėl kvapo ir vaisių ‘Red Dagmar’, latviška pilnavidurė ‘Ritausma’ ir kitos.

Tinka ir gyvatvorėms

Medelyno savininkė perspėja, kad kultūriniai erškėčiai – gana dideli krūmai. Veislės auga skirtingai, tačiau suaugęs krūmas bus bent 1,5–2 m aukščio ir panašaus pločio. Jis netiks mažame gėlyne, verčiau sodinti ten, kur pakaks vietos. Erškėčiai puikiai dera kaimiško tipo sodybose, natūralistiniuose želdynuose, gali būti matomi pro langus – žiemai dengti nereikės, tad vaizdas bus geras visus metus. Jų neėda miško žvėrys, todėl tinka ir žiemą negyvenamoms sodyboms.

„Veislinio erškėčio krūmas tankus, jį galima sodinti, jei reikia ką nors pridengti. Kadangi šakelės dygliuotos, tinka net gyvatvorei, tik ji bus gana plati. Dygliai tampa savotišku pranašumu – pro tokią gyvatvorę niekas nepraeis, o žiedai džiugins akį visą sezoną. Tokios gyvatvorės kaina nebadys akių net tada, jei pirksite brangesnes, retesnes veisles, nes šie augalai plečiasi, juos užteks susodinti kas 1,5–2 m, ir jau trejų metų gyvatvorė bus suaugusi, – pranašumus vardija M. Makauskienė. – Jei reikia apsodinti didesnę teritoriją, galima rinktis neskiepytus erškėčius – tokie šiek tiek (mažiau negu laukiniai) plinta atžalomis, todėl bus galima nesunkiai pasidauginti. Erškėčiai dažniausiai skiepijami į miškinį erškėtį (Rosa canina) ir atžalomis nelabai plinta, todėl jei nepageidaujate atžalų, galite rinktis juos.“

Geriau saulėje

„Geriausia, kai erškėčiai auga saulėje arba daliniame pavėsyje. Išgyvens ir šešėlyje, bet nesulauksite išsvajotų žiedų. Nors yra ir raudonlapių veislių, kurios įdomiai atrodo ir be žiedų, tačiau lapų spalva bus ryškesnė, jei augalas gaus pakankamai saulės šviesos“, – pasakoja specialistė.

Tinkamiausia dirva – priemolis arba prie­smėlis. M. Makauskienė pastebi, kad jie nemėgsta tik labai užmirkstančių dirvų, todėl geriau augs smėlyje nei sunkiame molyje. Sodinti reikėtų tokiame pat aukštyje, kokiame augo, skiepo vietą galima užpilti žeme 1–2 cm. „Sodindami pasirūpinkite pakankamo gylio duobe, kad neužsilenktų ilgos šaknys, pirmuosius metus nepamirškite palaistyti. Paskui augalo šaknys ištįs taip giliai, kad vandeniu jis apsirūpins pats ir sausrų nebebijos“, – patirtimi dalijasi medelyno savininkė.

Geriausia sodinti vazone augintą veislinį erškėtį – tokius galima sodinti bet kada. Sodinukai plikomis šaknimis sodinami tik iki išsprogstant, vėliau tokių net ir neberasite pirkti.

Priežiūra

„Pagrindinis darbas prižiūrint veislinius erškėčius – genėjimas. Tai turbūt vienintelis darbas, – šypsosi specialistė. – Kartą per sezoną apgenėjus, tolesnę suaugusio augalo priežiūrą galima pamiršti. Rekomenduočiau tai daryti su geru sekatoriumi, specialiai tam skirtomis odinėmis pirštinėmis ir striuke, kad nenukentėtų rankos.“ Krūmai genimi anksti pavasarį, sniegui tik nutirpus, dar neprasidėjus vegetacijai. Išpjaunamos silpnesnės, aplūžusios, senos šakos, patrumpinami ūgliai, formuojamas krūmas ar gyvatvorė.

Medelyno „Augalų namai“ nuotraukos

Susijusios temos - skaitykite: kultūriniai erškėčiai; erškėčių veislės; krūmai; tvarumas; sodas; sodo idėjos;