Kunigas Algirdas Toliatas: „Žolinė – kai žemėje gyveni dangumi“

Su vyriausiuoju Lietuvos policijos kapelionu Algirdu Toliatu net nepraktikuojančiam krikščioniui drąsu pasitikrinti, ką kasdienybėje užmetė ar negrįžtamai prarado, paprašyti pagalbos, kai gyvenime susitelkia per daug tamsos, pritrūksta jėgų atsitiesti, patikėti savimi ir kitais. Jis – kaip reta dosnus dalytis stipriomis įžvalgomis. Geras pretekstas klausti jo, kaip šiuolaikiniam žmogui pelnyti atlaidus ir švęsti Žolinę vien todėl, kad su Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmėmis susijusi ir šio charizmatiško sielos ganytojo svajonė.

Anot etnologo Liberto Klimkos, Žolinės šventėje susilieja bažnytinė ir pagoniška tradicijos, atgimsta bendruomeniškumas. Ko gero, unikalu, kad dar prisimename Žolinės derlingumo, vaisingumo aspektus, tačiau ar bežinome tikrąją šių atlaidų prasmę? Visos didžiosios šventės yra susipynusios, žymi pagrindinius gamtos ciklus. Pavyzdžiui, Kalėdos. Kodėl jos švenčiamos gruodį? Todėl, kad tai laikas, kai dienos pradeda ilgėti, į gyvenimą ateina šviesa – tai saulės šventė. Krikščioniškąja prasme Kalėdos, Kristaus gimimas, irgi yra dvasinis šviesos atėjimas. Taip ir Žolinė – derliaus, vaisingumo šventė. Kokia jos dvasinė prasmė? Tai Marijos dangun ėmimo šventė. Tai reiškia, kad žmogus, gyvendamas savo gyvenimą, turi savęs paklausti: kiek esu vaisingas dvasiškai? Kiek aš subrendęs? Ką nuveikiau? Kuo tapau? Ar mano darbai, gyvenimas kelia mane į dangų, dvasingumą? Girdėjau labai gražų vieno gydytojo psichoterapeuto posakį apie pagrindinę misiją, kurią jis suformulavo dvasiniam savo gyvenimui: materiją – sudvasinti, o dvasią – materializuoti. Kokia yra mūsų kasdienybė? Kartais žmogus tiesiog eina, daro, sukasi kaip voverė rate, ir tiek žinių. Ko reikia materijai sudvasinti? Štai aš valgau. Galiu tiesiog numalšinti alkį ir patenkinti savo fiziologinius poreikius, o galiu valgyti su dėkingumu – pasiskonėdamas, dėkodamas. Dėkodamas gyvenimui už tai, kad turiu, ką valgyti, kuo kramtyti, jaučiu skonį. Dėkodamas žmonėms, kurie užaugino derlių maistui, paruošė man valgio, dėkodamas už tai, kad sotūs artimieji. Tada valgymas įgauna kitą prasmę, dvasinę dimensiją. Taip galime sudvasinti materiją. O kaip materializuoti dvasią? Yra daug gerų norų, kurie dažniausiai taip ir lieka gerais norais, nes panorėjau, bet nesugalvoju, kaip padaryti. Tarkim, noriu, kad būtų mažesnė socialinė atskirtis. Nepakanka tik norėti. Ir niekada nereikia pradėti nuo kitų – pradėkime nuo savęs. Gal kam nors iš mano kaimynų dabar sunku? O gal pagalbos reikia kažkam iš artimųjų? Gal apleidau tėvus? Gal jiems trūksta kasdienio mano dėmesio? Šiuos dvasinius gerus norus reikia materializuoti, nes tik tada jie duoda vaisių, tampa apčiuopiami – kaip ir mes esame iš kūno. Žolinė yra tam, kad kasdienybei suteiktume dvasingumo, o savo dvasingumą materializuotume. Tada mūsų gyvenimas tampa vaisingas, derlingas. Tai reiškia, kad aš, gyvendamas žemėje, jau gyvenu dangumi.

Vien Žolinės pavadinime užkoduotas moteriškasis kultas. Kodėl Žolinė siejama su Marija, Dievo motina? Biblijoje rašoma, kad Marija buvo žmogus, kurio širdis buvo derlingiausia žemėje. Marija pirmoji pastebėjo, kad jaunavedžiams pritrūko vyno, ir pasirūpino, jog būtų padauginta Dievo meilės vyno. Marija yra ta, kuri mato, reaguoja. Toji, kuri yra čia ir dabar. Toji, kuri išgyvena kartu. Jos viso gyvenimo kulminacija – mylimas sūnus išniekinamas, prikalamas prie kryžiaus, ir romėnų, ir visos Dievo tautos, kuri taip laukė Mesijo, išduotas, net savo mokinių iki galo nesuprastas. Dievo motina, stovinti po kryžiumi, nepalūžta nei fiziškai, nei dvasiškai. Ji nepraranda žmogiškumo, nenustoja mylinčiu žvilgsniu žiūrėti į esančiuosius šalia. Štai ką gali jautri motinos širdis! Marija mums yra pavyzdys likti vaisingiems nešant kasdienybės kryžių. Todėl ir Marijos ėmimas į dangų simbolizuoja mūsų derlingą gyvenimą, kurio kulminacija turėtų būti siekis varge ir džiaugsme išlikti kilniiems, įstengti būti žmonėmis.

Sakote, kad Žolinė simbolizuoja mūsų gyvenimo vaisingumą. Ir vis dėlto – kuo čia dėtos žolės? Priminkite šį atlaidų ypatumą. Kodėl žolės? Todėl, kad Žolinė yra derliaus, vasaros pabaigos šventė. Kaip būtų ir gyvenimo pabaigos šventė. Todėl pamąstykime, kokie derlingi būsime gyvenimo pabaigoje, prieš iškeliaudami amžinybėn. Žolinė – proga pagalvoti, ką gyvenimo pabaigoje norėtume būti subrandinę kaip savo gyvenimo derlių. Su juo augalai Žolinės puokštėje ir siejami. Anksčiau po Žolinės atlaidų šv. Mišių susirinkdavo visa giminė. Dabar, kai šeimos išretėjusios, išsiblaškiusios, emig­ravusios, kaip elgtis, kad Žolinės atlaidai išliktų bendrystės iškilmėmis? Bendrystę reikia auginti. Tiesti tiltus. Kad laukas duotų derlių, reikia jam skirti laiko: tręšti gerumu, dėmesingumu, išrauti piktžoles – visus nesusipratimus, nesusikalbėjimus. Kai nededi pastangų, netenkina ir derlius, arba jo nesulauki. Šeima – kaip vynuogynas: turi būti puoselėjamas, genimas, kad subrandintų vaisių.

Žmonėms, atlikusiems kokį sunkų ar didelį meilės artimui darbą, įprasta atsidūsėti, kad jie nusipelnė atlaidų. Čia, ko gero, lengva suklysti – ar ne per tiesmukai tikimės nuodėmės atleidimo? Ką iš tiesų reiškia pelnyti atlaidus? Atlaidų pelnymas visada reiškia santykių, ryšių tvarumo klausimą. Atlaidai neįvyksta savaime. Jei sulaužei santykius, reikia atgailos veiksmo, atsiprašymo. Savo esme atlaidai su tuo ir asocijuojasi. Dvasiniai atlaidai – kai taisai savo klaidas, gyvenimo būdą, bandai ydas nugalėti gerumu. Jei saitai nutrūkę prieš dešimtmečius, santykių gal ir nebeatstatysime, todėl svarbu daryti tai, kas priklauso nuo mūsų. Pasimokyti iš klaidų, jų nebekartoti ir šeimoje skleisti gerumo kultūrą. Tai ir yra atlaidų samprata.

Žolinės atlaidų labiausiai išgarsinti Pivašiūnai, tačiau parapijų, kur švenčiama Žolinė, yra daug. Tad kur ją švęsti? Žolinė todėl ir minima skirtingose vietose – ten, kur tėvai, kur gyventa, kur giminės šaknys. Kiekviena vyskupija Žolinei yra paskyrusi šventovę. Kiek­viena atlaidų vieta savaip ypatinga, turi žavesio. Į kurią važiuoti? Galima švęsti arti namų. Galima vykti į svečius. Jei giminė per Žolinę nebesusirenka, galima kasmet važiuoti švęsti kitur, atrasti naujų atlaidų vietų. Kartais būnam išmaišę užsienį, bet menkai pažįstam savo šalį. Aišku, jei yra tradicija Žolinę švęsti su gimine, būtų gaila ją prarasti. Jei nėra – verta pakeliauti po Žolinės atlaidų parapijas.

Kur pats šiemet švęsite Žolinę? Taip sutapo, kad šiemet turėsiu kelioms dienoms išvykti į Belgiją per pačią Žolinę. Kaip tik būsiu viename miestelyje, kur yra vienuolynas, puoselėjama įdomi Žolinės šventimo tradicija.

Jūs Šv. Ignoto bažnyčioje sukūrėte labai gyvą bendruomenę: su šventadienio mišiomis, dabar transliuojamomis ir per feisbuką, su agape. Minėjote, kad tų sekmadienį aukojamų mišių laukiate kaip šventės ir kaskart ją kuriate bendruomenei. Tai ir yra tikrasis dalijimasis bendryste? Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Mes vieni kitiems galime daug padovanoti. Užkrečia ir gerumas, ir tiesa, ir blogas pavyzdys. Jei sukuriame erdvę, kurioje galime ir stengiamės sakyti, išgirsti, dalytis, ugdome save. Čia galime išgirsti, kaip nuskambėjo Dievo žodis. Man įstrigo, bet ką aš su juo darysiu? Kaip tas žodis pakeis mano gyvenimą? Pasikartosiu, Žolinė reiškia vaisingumą, todėl, jei paklausiau Dievo žodžio, bet nieko nedarau, mano gyvenimas tėra kaip tie grūdeliai, kurie nedygsta ir neduos vaisių. Tai kaip aš auginsiu savo gyvenimo medį – kuo jį laistysiu, kuo tręšiu? Tai yra klausimai, į kuriuos derėtų atsakyti. Mūsų bendruomenėje yra laikas išgirsti vienam kitą, pasidalyti idėjomis, o kitą sekmadienį pasipasakoti, kaip sekėsi augti. Tai dvasinė bendruomenė, pagelbstinti tobulėti. Ji padeda ruoštis Žolinei – gyvenimo šventei.

Neseniai LRT laidoje užsiminėte apie savo svajonę atkurti Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią – kaip nepaklausti apie ją? Ši bažnyčia yra užsilikęs neatstatytas perliukas pačioje sostinės senamiesčio širdyje, Savičiaus gatvėje. Tai buvęs augustinų vienuolynas, sovietų sudarkyta bažnyčia – įrengti trijų aukštų sandėliui padarytos perdangos. Mano idėja yra atverti šią erdvę miesto gyventojams. Tai būtų ir kulto vieta, ir oazė bendruomenei. Vieta, kur galėtų vykti įvairūs susitikimai, kur būtų galima pasikviesti lektorių, ugdyti bendražmogišką lyderystę, pilietiškumą, sąmoningumą, bendruomeniškumą – tai, kas svarbu kiekvienam žmogui. Taip, dabar bažnyčia yra padalyta į tris aukštus, bet norėčiau problemą paversti galimybe. Sukurti tokią erdvę miestui – svajonė, pranokstanti mano galimybes, todėl tam reikia daugiau žmonių, visų geros valios piliečių – vilniečių, miesto svečių, turistų – palaikymo. Galvoju, kad toji svajonė galėtų tapti didžiausia galimybe pačiai bendruomenei sukurti bažnyčią. Kai kuriame drauge, tada ir saugome kaip savo. Vieta tampa namais, kuriuos prižiūri ir brangini.

Ar žinojote?

• Kunigas Algirdas Toliatas turi asmeninį tinklaraštį toliatas.lt, kuriame publikuojami garso ir vaizdo pamokslai, dalijamasi kita su tikėjimu susijusia informacija.
• Aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, transliuoja savo pamokslus feisbuke, kiekvieną šeštadienį pats siunčia trumpąsias žinutes bendruomenės nariams.
• Mano, kad rinkodara ir tikėjimas turi nemažai bendro: rinkodarininkai parduoda prekę ar paslaugą, o tikėjimas – dvasines vertybes. Mielai kviečiamas į verslo konferencijas, motyvacinius forumus.
• Buvo tvirtai įsitikinęs, kad taps ekonomistu kaip jo mama. Paskutinėje mokyklos klasėje, kai tikybą pradėjo dėstyti nauja mokytoja, po pamokų ją kamantinėdavo, kodėl ši jauna pedagogė žudo savo gyvenimą tokioje srityje.
• Sportuoja, pamokytas alpinistų laipioja sienele.
• Turėdamas laisvo laiko sėdasi ant motociklo ir leidžiasi į sudėtingas piligrimines keliones. Motociklas buvo jo svajonė nuo mažų dienų, išsipildžiusi tik studijuojant Prancūzijoje, kur motociklai ir motoroleriai yra populiari susisiekimo priemonė.
• Svarstydamas, kaip sutramdyti kelių chuliganus, su kelių policininkais ėmėsi gražios iniciatyvos – prisimenant keliautojų globėją šv. Kristoforą, rugsėjo 29-ąją organizuojamas motocik­lininkų žygis iš Vilniaus į Birštoną.
• Turi puikų humoro jausmą.
• Rūpinasi išvaizda, kvėpinasi gerais kvepalais. Mano, kad kiek­vienam turėtų būti svarbu, kaip jis atrodo, nes grožis – vienas iš kelių į Dievą.

Solveiga POTAPOVIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos