Kursas – stiprinti LŪS

– Prisistatykite trumpai nuo jaunų dienų, kokios buvo tos šaknys, leidusios taip giliai įsismelkti į Lietuvos žemės ūkio subtilybes.

– Pakruojo r. yra toks Degučių kaimas, jis netoli Šiaulių r. Kai manęs paklausia, kur jį galima rasti, sakau – prie pat kelio Šiauliai–Pakruojis. Ten gimiau, augau, ėjau į Degučių pradinę mokyklą. Vėliau mokiausi šalia esančiame Lygumų miestelyje, ten pabaigęs aštuonias klases, tęsiau mokslus Pakruojo gimnazijoje. Po jos įstojau į dabartinį VILNIUS TECH studijuoti transporto inžineriją. Tai buvo 2004 m. Baigiau šios profesijos bakalauro, o vėliau ir magistro studijas. Tą specialybę pasirinkau todėl, kad mokykloje gerai sekėsi fizikos, matematikos mokslai, buvau tiksliųjų mokslų mokinys ir tiesiog traukė inžineriniai dalykai. Šiaip, aišku, labai patiko tuo metu ir informacinių technologijų (IT) sritis, bet gal nebuvo didelio noro turėti visą laiką sėdimą darbą prie kompiuterio. Iki pat šios dienos yra išlikęs pomėgis domėtis IT, mane tie dalykai traukia, yra įdomūs, bet niekaip negalėjau įsivaizduoti savęs sėdinčio per dienas prie kompiuterio. Užtat norėjau labiau inžinerinių mokslų, nors iš tikrųjų, kai stojau į universitetą, dar iki galo nesupratau, kas tai yra.

– Kaip pradėjote ūkininkauti?

– Mano tėvai, kai iširo kolūkiai ir išsidalijo visi po gabalėlį žemės, nusprendė ūkininkauti. Tuo metu buvo nemažai žmonių, kurie pasirinko žemdirbio dalią. Mano tėtis ir mama mūsų giminėje buvo pirmieji, pradėję ūkininkauti, nes nei seneliai, nei proseneliai nebuvo ūkininkai. Tėtis kolūkyje dirbo vairuotoju, mama – sandėlininke. Šeimoje užaugome dviese – aš ir jaunesnė sesuo.

Tėvai ūkininkauti pradėjo nuo „nulio“. Iš pradžių tas darbas buvo sunkus. Todėl manęs, paauglio, jie neskatino dirbti ūkyje. Kai mokiausi Lygumų aštuonmetėje, 2000-aisiais, tėvai net nepatarė likti kaime, siūlė rinktis kitą specialybę. Norėjo, kad ji būtų pelningesnė, suprato, kad ūkininkavimas nėra toks lengvas, o tuo metu ir ne itin pelningas. Man mokslai sekėsi gerai ir tai kaip tik skatino rinktis specialybę, studijuoti didesniame mieste, kur daugiau galimybių. Ir taip 2008 m. baigiau bakalauro studijas, o 2010-aisiais – magistro.

Baigus mokslus, teko dirbti ir samdomą darbą. Atsitiko taip, kad dirbau įmonėse, kurios užsiima žemės ūkio technikos pardavimu, aptarnavimu, remontu. Mano darbas truko apie šešerius metus. Jis tvirčiau paskatino ryžtis pradėti ūkininkauti, nes tiesiog buvo gera galimybė susipažinti su ūkininkais, pamatyti, kaip atrodo ūkiai, mat, dirbant vadybininku, tekdavo lankytis ūkiuose. Įsitikinau, kad žemės ūkis gali būti įdomus, modernus, todėl naujovės ir modernumas paskatino rimčiau pagalvoti apie ūkininkavimą. Mano tėvų ūkis nebuvo modernus, labiau tradicinis, konservatyvus, tėvai bijojo paskolų, nesiryžo investuoti. Ir jiems užtekdavo to, ką turėdavo. O aš mačiau jau visiškai kitokį vaizdą ir man galvoje visiškai kitaip dėliojosi. Tad samdomo darbo patirtis labai man padėjo.

Ūkininkauti mane paskatino ir Europos Sąjungos (ES) parama, nes nuo 2008–2010 m. po truputį atsirado Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo ir kitos programos. Kadangi tėvai turėjo ūkį ir sutiko man padovanoti šiek tiek žemės, galėjau pasisemti žinių iš pačių tėvų ir gauti patarimų, pagalbos. Iš pradžių mano ūkininkavimas buvo mėgėjiškas, vėliau po truputį įgaunant patirties, dėliojant, vis daugiau įsitraukiau į ūkininkavimo veiklą. Bet 2017 m. įvyko lūžis, absoliučiai pakeitęs viską, nes staiga, patyręs insultą, mirė mano tėtis. Aš dar tebedirbau samdomą darbą ir jau turėjau savo ūkį. Tada beliko apsispręsti – ar lieku tarnautoju, o ūkis bus tik kaip mėgėjiškas, ar grįžtu su visomis jėgomis ir perimu tėčio ūkį, atsisakau samdomo darbo. Mano dalis nebuvo didelė, bet žiūrint kartu, tai buvo apie 150 ha. Tokio dydžio atsirado bendras ūkis. Nusprendžiau išeiti iš įmonės ir visa jėga kibti į ūkininkavimą. Jau turėjau šiek tiek patirties, jau mačiau, ko aš noriu, kaip įsivaizduoju ūkio ateitį. Ir taip prasidėjo savarankiškas ūkininkavimas su visa atsakomybe.

Šiuo metu jau dirbu 350 ha žemės, ūkis pakankamai modernizuotas, atnaujinta technika. Ūkis yra augalininkystės krypties, nes Pakruojo r. išsiskiria būtent augalininkyste – gyvulininkystės kraštu jis niekada nebuvo. Pavyzdžiui, šiuo metu visame rajone yra tik trys pieno ūkiai. Čia žemės pakankamai derlingos, bet ne pačios derlingiausios, jeigu palygintume su Joniškio r. Vietovės lygios, nėra kalvų, tad puikiai tinka grūdininkystės ūkiams.

Aš auginu žieminius kviečius, žieminius rapsus, vasarines kultūras – pupas, miežius, žirnius, vasarinius kviečius. Nemažai investavau į ūkį, teko pakeisti vos ne visą žemės ūkio techniką. Mažai belikę tų pačių padargų nuo tada, kai pradėjau savarankiškai ūkininkauti. Ūkio dydis ir poreikis to reikalavo. Dabar beveik visa technika – išmanioji, traktoriai turi automatinio vairavimo sistemas, purkštuvai, tręštuvai – išmanieji, praktikuoju neariamąją žemdirbystę, stengiuosi ūkininkauti šiuolaikiškai. Ką mačiau ateities vizijose, tą ir įgyvendinau praktikoje. Užtruko. Nuo 2017 m. iki šios dienos ūkis buvo nuosekliai pertvarkomas, investuojant į modernesnę bazę. Turiu pastatęs naujus sandėlius, grūdų džiovinimo ir tvarkymo įrangą. Ūkis – tiesiog didžiuliame investiciniame etape. Žinoma, neapsieita ir be paskolų, nes neįmanoma taip paprastai viską įsigyti. Daug prisiimta rizikų, bet tas tikėjimas ir veda į priekį – reikia augti, judėti ir viskas bus gerai.

– Apie šeimą, pomėgius...

– Esu vedęs. Žmona Daiva yra kilusi iš Naisių (Šiaulių r.). Abu po studijų esame grįžę į savo kraštus. Turime 6 metų sūnų Beną ir 9-erių dukrą Sofiją. Dabar gyvename Ginkūnų kaime, tarp Naisių ir Šiaulių. Ten nusipirkau sklypą ir pasistačiau namą. Savo sumanymus įgyvendinome nuo pat sklypo įsigijimo ir namo projektavimo pradžios. O vietą pasirinkome todėl, kad, kaip minėjau, Degučiai yra visai netoli Šiaulių r. ribos. Kadangi žmona iš Šiaulių rajono, nusprendėme įsikurti Ginkūnų gyvenvietėje, iš kurios iki mano ūkio yra 12 km, žmonai iki gimtinės – irgi 12 km. Tai tiesiog Šiaulių priemiestis, patogi vieta ir dėl vaikų darželio, dėl komunikacijų ir pan. Gal ir mano noras toks buvo, nes kai gyveni ūkyje, tai praktiškai jame ir savaitgaliais dirbi, ir galvoje visą laiką sukasi mintys apie ūkį. Todėl norėjau turėti tokią gyvenamąją vietą, kurioje tiesiog galima pamiršti ūkio reikalus, rūpesčius, daugiau laiko skirti šeimai, o nuvažiuoti į kaimus pas močiutes, senelius juk visada ir taip galima. Nes viskas labai patogu ir yra prie pat.

Neturiu labai daug laisvalaikio ir pomėgių. Tai – tik kelionės su šeima po Lietuvą ir artimesnius Europos kraštus, ilgesiam laikui išvykti neturiu galimybių, nes esu ūkininkas, turiu dar ir kitų pareigų. Todėl stengiamės, kad kelionės būtų kompaktiškos. Nesu nei medžiotojas, nei žvejys. Anksčiau gal kiek daugiau sportuodavau, patinka aktyvus laisvalaikis.

– Iš „Ūkininko patarėjo“ publikacijų matyti, kad Jūs – aktyvus žmogus, nuolatinis agropolitikos komentatorius, besirūpinantis savo kolegomis visuomeninkas. Ar tai įgimta būdo savybė, ar noras padėti kitiems kolegoms žemdirbiams?

– Viskas prasidėjo nuo to, kai įmonėje dirbau vadybininku, todėl teko nemažai bendrauti su ūkininkais, klientais. Tam viskam nutrūkus, greitai pajutau, kad atsirado tuštuma ir trūksta išėjimo į žmones, bendravimo. Niekas labai nestūmė, pamačiau, kad vis dėlto reikia įsitraukti į visuomeninę veiklą. Po truputį pradėjau įsilieti į LŪS Pakruojo r. skyriaus darbą. Įstojau į LŪS Pakruojyje skyriui vadovaujant Alvydui Vasiliauskui, vėliau tapau skyriaus tarybos nariu, o dabar jau esu pirmininkas. Tai vyko visiškai natūraliai, iš vidaus, niekas manęs neskatino, niekas nesiūlė, aš pats mačiau poreikį dalyvauti ir būti šitoje bendruomenėje. Be to, viskas rutuliojosi tarsi sniego gniūžtė nuo kalno – veiklos daugėjo, ji plėtėsi, pamačiau, kad kai kuriuos dalykus galiu pakeisti. Pajutau, kad tai mane „veža“, atsiranda azartas. Paaiškėjo, kad ne šventieji puodus lipdo, kad taisykles, įstatymus ir sprendimus kuria žmonės, todėl su jais reikia kalbėtis, diskutuoti. Taip po truputį, visai natūraliai ir įsitraukiau į visuomeninę veiklą.

– Kas yra Jūsų autoritetai?

– Niekada nebuvau politikos veikėjas, niekada nepretendavau į jokius rinkimus, ar tai būtų savivaldybės tarybos nariai, ar kitokio rango politikai. O kas yra mano autoritetai? Geras klausimas... Neturiu išsirinkęs kažkokio vieno autoriteto, kažkaip visada atkreipiu dėmesį į žmones, kurie yra daug pasiekę.

Senesniais laikais man patiko JAV verslo magnatas ir išradėjas Styvas Džobsas (Steve Jobs), nes domėjausi IT sritimi. Patinka pasaulio lygio autoritetai, kurie yra pakeitę pasaulį, sukūrę tam tikrų naujų dalykų. Štai Henris Fordas (Henry Ford) sugebėjo sukurti konvejerinę sistemą ir padarė žmonijai labai daug lengvai prieinamų dalykų. Pvz., automobiliai dar anksčiau buvo išrasti, o H. Fordas sugalvojo, kaip pigiai pagaminti automobilį, kad jį galėtų nusipirkti paprastos šeimos. O Lietuvoje gal ir neturiu tokių autoritetų, kurie ką nors sukurtų, pakeistų.

– Kaip vertinate agropolitiką Lietuvoje ir Europoje?

– Dabar visa agropolitika persismelkusi žaliuoju kursu. Tuo, kas vyksta, visiškai nesu patenkintas. Todėl ir reikalingos mūsų žemdirbių organizacijos, tokios kaip LŪS, kad padėtų formuoti agropolitiką, iš tikrųjų svarbią ūkininkams, visuomenei, žmonėms. O šiuo metu tiesiog vyksta nuolatinė kova, kuri neaišku kada baigsis, nes žemės ūkio sektoriuje jaučiame labai didelį žaliojo kurso spaudimą. Manėme, kad jo ambicijos bus sumažintos, bet jos visiškai nesumažintos, tik dabar jos įsijungė maksimaliu režimu. Dėl to turime būti atidūs.

– Kokie planai stiprinant LŪS ir kokie santykiai su kitomis žemdirbių organizacijomis?

– Vienas iš planų – į LŪS pabandyti įtraukti tuos rajonus, kurie dar nepriklauso šiai visuomeninei organizacijai. Tai reikštų naujų skyrių steigimą, nors dauguma šalies rajoninių organizacijų jau yra prisijungusios prie LŪS. Visada galvojau, kaip padaryti, kad centrinė ūkininkų sąjunga būtų arčiau kiekvieno ūkininko. Vis dar gana dažnai susiduriama su situacija, kai informacijos sklaida labai priklauso nuo rajono skyriaus pirmininko – kiek paprasti ūkininkai gauna naujienų, kiek jie įtraukiami į veiklą, ar yra aktyvūs. Kartais susidaro įspūdis, kad eiliniai LŪS nariai yra atitrūkę nuo centrinės sąjungos veiklos. Todėl norisi rasti būdų, kaip labiau įtraukti eilinius narius į centrinės sąjungos veiklą.

Tikrai neplanuoju daryti perversmų, kažką keisti iš esmės. Reikia ir toliau eiti ta pačia kryptimi, plačiąja prasme atstovauti Lietuvos žemdirbiams. Turiu ir planų, kaip pastiprinti organizacijos valdymą, išsigryninti, kas yra mūsų stiprybės, kas yra silpnybės, galimybės, ką mes galime padaryti stiprindami veiklą per LŪS darbo grupes. Ir, aišku, visada yra noras, kad mūsų sąjunga būtų stipriausia žemdirbių organizacija. To ir sieksime.

Šiuo metu santykiai su tokiomis žemdirbių organizacijomis, kurios yra nepriklausomos, dalykiški, geri, galime susitelkti, kartu bendrauti, spręsti problemas. Vyksta tiesiog normalūs darbiniai santykiai. Matau, kad galima ir su kitomis bendradarbiauti, išskyrus, aišku, tik Žemės ūkio rūmus (ŽŪR). Net nežinau, ar čia reikia juos minėti... Šiuo metu nematau jokių galimybių, kaip būtų įmanomas kažkoks artimesnis bendradarbiavimas su ŽŪR dėl susiklosčiusių aplinkybių. Iškeltiems tikslams pasiekti pakanka ir kitų nepriklausomų organizacijų.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.