Labiausiai kentėjo vaikai

Likimas negailėjo sunkių išbandymų

Savo gyvenimo istorija sutikusi pasidalinti G.Balčiūnienė prisipažįsta, kad buvo priklausoma nuo alkoholio. „Aš jau treji metai blaiva. Esu laiminga ir didžiuojuosi savo sėkme. Dabar dirbu tame pačiame reabilitacijos centre, konsultuoju, padedu žmonėms atgauti pasitikėjimą savimi, sugrįžti į gyvenimą“, – pasakojo ji.

Tačiau taip buvo ne visada. Likimas jai buvo pamėtėjęs sunkių išbandymų. Moteris sako visiškai palūžusi, nutrūkus santykiams su vyru. „Tada mano gyvenimas griuvo ir aš pradėjau piktnaudžiauti alkoholiu“, – pradeda pasakojimą G.Balčiūnienė. Tuomet jai buvo 46-eri.

„Ačiū Dievui, kad mano vaikai jau buvo suaugę ir savarankiški, tačiau jie labiausiai kentėjo. Jie labai išgyveno dėl manęs“, – prisiminė Gražina Balčiūnienė.

Lemiamas taškas

„Jau kai supratau, kad man blogai, stengiausi kažką daryti, bet buvo per vėlu pačiai sustoti“, – pripažįsta ji. Vaikai skatino mamą važiuoti gydytis, bet dar keletą metų ji nenorėjo nieko keisti, manė, kad pavyks susitvarkyti pačiai.

G.Balčiunienė sako gerai prisimenanti tašką, kada suprato, jog laikas gyvenimą keisti iš pagrindų. Sūnus jau buvo pareiškęs, kad su geriančia mama nebenori bendrauti. Dukra palaikė ilgiau, bet vieną dieną ir ji pasakė tokius žodžius: „Mama, aš jau pavargau dėl tavęs išgyvent, pavargau visą laiką galvoti, kur tu, ką tu darai, kaip tau. Jeigu tu nieko nedarysi, aš irgi nebenorėsiu su tavimi nieko bendro turėti.“ Šie dukters žodžiai ir buvo tas paskutinis lašas.

„Manyje kažkas apsivertė. Greičiausiai labai išsigandau, kad visiškai prarasiu abu vaikus“, – sakė ji ir pridūrė, kad tada sutikusi važiuoti gydytis į reabilitacijos centrą „Nugalėtojų akademija“, kuriam ji negaili gražių žodžių. Šio reabilitacijos centro veikla paremta 12 žingsnių programa.

Pakeitė aplinką

Santykiai su sūnumi atšilo iš karto, kai moteris pasakė sutinkanti važiuoti gydytis. Pašnekovė prisipažįsta, kad po reabilitacijos turėjo atsiriboti nuo kai kurių blogą įtaką jai dariusių žmonių. „Tu turi išsigryninti savo aplinką. Privalai tą padaryti, nors ir būna skaudu. Pavyzdžiui, aš visiškai nutraukiau santykius su sese. Bet taip padariau dėlto, kad noriu gyventi kitaip, negu kad gyvenau“, – kalbėjo G.Balčiūnienė.

„Jeigu mes grįžtume į tą patį ratą, kuris mus supo, kaip aš vadinu, anam gyvenime, būtų blogai. Nes ta liga nesnaudžia, ji visąlaik sėdi mumyse, jeigu mes paslysim, ji užvaldys labai greitai“, – patirtimi dalijosi pašnekovė. 

„Žmonės, kurie buvo visiškai nuo manęs nusisukę ir kuriems aš visiškai nerūpėjau, kai man buvo blogai, kai sužinojo, kad susitvarkiau gyvenimą, norėjo su manimi vėl bendrauti, bet man tų žmonių jau nebereikia. Aš laiminga ir be jų“, – tikino ji.

„Jeigu nori išlaikyti blaivybę, – pataria G.Balčiūnienė, – svarbu nutraukti santykius su žmonėmis, kurie kelia tau įtampą, stresą.“

Motyvacija – dinamiškas procesas

Priklausomybių gydymas gali būti sėkmingas tik tada, kai pats žmogus pripažįsta problemą ir nuoširdžiai nori keistis.

„Klinikinėje praktikoje paciento motyvaciją vertiname kaip dinamišką procesą“, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjas, klinikinės toksikologijos gydytojas Haris Jakavičius.

„Žmonių motyvai gydyti priklausomybes dažniausiai kyla iš psichoaktyvios medžiagos vartojimo sukelto išsekimo, kai vartojimo sukelta kančia, abstinencija (nutraukimo simptomai), tam tikros netektys nusveria medžiagos vartojimo sukeltą malonumą“, – akcentuoja jis.

Kreipdamiesi pagalbos, pacientai dažniausiai ateina norėdami nebejausti skausmo ir susigrąžinti kontrolę, ankstesnį stabilų gyvenimą. Trumpai tariant, nutraukti psichoaktyvių medžiagų vartojimą, nes be to negali siekti kitų tikslų.

„Pradinėse stadijose pacientai gali norėti nerealaus tikslo – išmokti vartoti „kontroliuojamai“. Tokiais atvejais taikome motyvacinį pokalbį, siekdami išgryninti tikslus ir norą vartoti „kontroliuojamai“ pakeisti į norą visiškai nutraukti vartojimą“, – teigia Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjas, klinikinės toksikologijos gydytojas Haris Jakavičius.

CRAFT metodika

Sužinojus apie artimojo priklausomybę nereikėtų nei jo kaltinti, nei gėdinti. „Kraštutiniai elgesio modeliai (meilė nepaisant elgesio arba priešingai, konfrontacijos ir griežta laikysena vartojančio asmens atžvilgiu) dažnai padidina atkryčio riziką ir paciento gynybiškumą“, – pabrėžia klinikinės toksikologijos gydytojas.

Pasak B.Jakavičiaus, „efektyviausia praktika remiasi CRAFT (Visuomenės palaikymo ir šeimos treniravimo metodas, angl. k. „Community Reinforcement and Family Training“) metodika“. Žalingas elgesys remiasi tuo, kad artimieji prisiima atsakomybę už priklausomo asmens elgesį – skolų grąžinimas, melavimas paciento darbdaviui, jo sukeltų pasekmių tvarkymas. Tai naikina natūralias vartojimo pasekmes ir mažina motyvaciją keistis. Vietoj to reikėtų leisti asmeniui pačiam pajusti savo elgesio pasekmes (pvz., pačiam spręsti finansines ar teisines problemas), užtikrinant tik fizinį saugumą.

Taip pat netinka nuolatinis moralizavimas ir konfrontacijos – kontrolė, sekimas, vaistų ar alkoholio ieškojimas, gėdinimas. Tai sukelia gynybiškumą ir turi priešingą poveikį (asmuo vartoja toliau, siekdamas numalšinti gėdą). Priešingai, reikėtų skatinti pozityvų elgesį – pastebėti ir skatinti bet kokį blaivų elgesį ar pastangas. Kai asmuo neblaivus, atsitraukti, nesivelti į konfliktus, bendravimą perkeliant į blaivybės epizodus. Vartojančiam asmeniui ultimatumai ir grasinimai neveikia, ypač jei jų nesilaikoma. Reikėtų komunikuoti per „Aš“ poziciją (pvz., „Aš būsiu su tavimi, kai tu būsi blaivus, bet aš išeinu iš kambario, jei tu vartoji“). Tai yra lengvai realizuojama ir turi daug stipresnį poveikį nei kraštutinumai, kurie nėra išpildomi.

Pagalbos reikia ir artimiesiems

Priklausomybė niekada nėra tik vieno žmogaus problema. Neretai ji paliečia visus šeimos narius, ne tik priklausomą asmenį. „Artimieji dažnai kenčia nuo lėtinio streso ir vadinamosios kopriklausomybės, kai jų pačių emocinė būsena visiškai priklauso nuo priklausomo asmens elgesio, – sako H.Jakavičius ir priduria, kad svarbiausia neprisiimti atsakomybės dėl kito asmens elgesio ir pripažinti, kad jis, kaip artimasis, negali išgydyti ar sukontroliuoti kito asmens ligos. Pirmasis žingsnis – nukreipti dėmesį į fizinius, emocinius ir finansinius poreikius. „Neskirkite viso savo laiko priklausomam asmeniui, pasirūpinkite ir savimi“, – pataria gydytojas.

Artimojo emocinė būsena yra svarbi, todėl profesionalios pagalbos ieškojimas sau, nepriklausomai nuo to, ar priklausomas asmuo sutinka gydytis, ar ne taip pat yra svarbus aspektas. Galiausiai suvokimas, kad priklausomybė yra liga, padeda sumažinti asmeninės kaltės jausmą („tai ne dėl mano kaltės“).

„Lietuvos sveikata“ informacija