Laima Skauronė. Ko tikėtis kaimiškosioms savivaldybėms naująją politinę kadenciją (1)

Kaimiškųjų vietovių ateitis neatsiejama nuo finansinių išteklių pritraukimo. Tai sąlyga, kuri leistų skatinti vietos ekonomikos augimą ir kažkiek įveikti demografinius iššūkius. Kurti ilgalaikę sėkmę be tvirto pagrindo – svarbiausių išteklių – tampa vis sudėtingiau. Be kaimiškųjų savivaldybių žmogiškojo potencialo augimo ir vietos valdžios finansinio savarankiškumo regionų plėtra sunkiai įsivaizduojama.

Tad ko tikėtis Lietuvos kaimiškosioms savivaldybėms naujos politinės kadencijos kontekste ir kaip joms stiprinti savo išteklių pagrindą jau šiandien? Šie klausimai šiandien tikrai intriguojantys. Politikų būsimi sprendimai sunkiai nuspėjami, bet jie parodys, kiek galima sukurti ilgalaikį sėkmės pagrindą realiam vietos bendruomenių poreikių užtikrinimui.

Politinėms jėgoms iš tiesų verta kuo greičiau susitelkti ties keliomis pagrindinėmis strateginėmis kryptimis ir veiksmais, kurie spręstų aštrias Lietuvos regionų demografines, socialines problemas ir padėtų generuoti kaimiškųjų savivaldybių finansinius išteklius, leistų įgyvendinti svarbius projektus.

Ar sustabdysime itin spartų gyventojų skaičiaus mažėjimą?

Tai viena opiausių probleminių sričių beveik visose kaimiškosiose savivaldybėse. Per pastaruosius 15 metų didžioji dauguma kaimiškųjų savivaldybių, išskyrus tik tris (Kauno r., Klaipėdos r. ir Vilniaus r.), susidūrė su itin sparčiai mažėjančiais gyventojų skaičiais. Remiantis oficialiąja statistika, daugiau kaip trečdalį gyventojų prarado šios savivaldybės: Pagėgių – 35,6 proc., Skuodo r. – 32,9 proc., Kelmės r. – 32,8 proc., Pakruojo r. – 32,2 proc., Biržų – 32,6 proc., Joniškio r. – 30,4 proc. Daugiau kaip ketvirtadalį gyventojų prarado net 24 kaimiškosios savivaldybės. Iškalbingas rodiklis vidutinis gyventojų amžius. „Seniausios“ kaimiškosios savivaldybės – Ignalinos (52 m.), Kupiškio (51 m.), Rokiškio (51 m.), Anykščių (51 m.), Zarasų (51 m.), Varėnos (50 m.), Biržų (50 m.), Joniškio (50 m.), Kelmės (50 m.).

Šie skaičiai parodo tragiškas ateities tendencijas, nes tuščias ir senėjantis kaimas ne tik ekonomiškai neįdomus, bet ir kultūriškai praranda savo unikalų veidą. Be žmonių jis netenka savo tikrosios dvasios, gyvybės ir identiteto. Tik ten, kur verda gyvenimas su žmonėmis, gali plėstis ir vietos verslai, ir bendruomenės iniciatyvos, sukuriančios patrauklią aplinką jaunimui bei šeimoms, t. y. pagrindiniams darbo ištekliams.

Moksliniais tyrimais įrodyta: vidutiniškai žemo finansinio savarankiškumo kaimiškosiose savivaldybėse (kai vidutinis finansinis savarankiškumas siekia tik 0,389 balo iš 1) gyventojų skaičiui sumažėjus 1 proc., savivaldybės finansinis savarankiškumas vidutiniškai sumažėja dar 0,12 proc.

Šios tendencijos turi tiesioginės įtakos vienam iš svarbiausių savivaldybės pajamų šaltiniui – gyventojų pajamų mokesčio (GPM) sugeneravimui ir bendrai visų mokestinių pajamų lygiui. Mažėjant gyventojų skaičiui ir dar jiems senstant savivaldybės praranda pajamų šaltinius ir susiduria su infrastruktūros palaikymo sunkumais. Reikia suvokti, kad stokojant žmogiškojo potencialo ir jį prarandant plečiama infrastruktūra neduos efekto. Neišgelbės ir penktoji pramonės revoliucija, nes  naujos skaitmeninės technologijos, robotai, dronai ir kitos pažangios inovacijos pačios savaime neįsivaldys.

Labai svarbu, kad centrinė valdžia remtų strategines iniciatyvas, susijusias su demografinės  aplinkos stabilizavimo problemų sprendimu. Demografinės aplinkos stabilizavimas, socialinės ir ekonominės aplinkos gerinimas lemtų ir finansinio savarankiškumo lygį. Kaimiškosioms savivaldybėms gyventojų skaičiaus išsaugojimas ir padidinimas – esminis tikslas, siekiant jų finansinio ir socialinio tvarumo.

---

Dr. Laima Skauronė yra Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) administravimo grupės vadovė, VDU ŽŪA Bioekonomikos tyrimų instituto mokslo darbuotoja, Bioekonomikos plėtros fakulteto Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedros asistentė