Pirmojo pasaulinio karo inžineriniai įtvirtinimai Adutiškio apylinkėse

Fortifikaciniai įtvirtinimai yra išskirtiniai kraštovaizdžio elementai, traukiantys akį ir verčiantys mūsų mintis keliauti į praeitį bei įsivaizduoti kadaise buvusius įvykius. Taip lemta, kad būdami kultūriniame ir geopolitiniame kontakte tarp rytų ir vakarų šimtmečiais išgyvenome karus ir konfliktus, kurių kiekvienas paliko savo pėdsakus. Ilgainiui praeities įvykiai grimzta užmarštin, bet išlieka anuomet sukurti statiniai, kurie kelia susidomėjimą, smalsumą, žavesį.

Lietuvoje kaip nekilnojamas kultūros paveldas saugomi įvairūs gynybiniai įtvirtinimai nuo ankstyvųjų bronzos amžiaus piliakalnių iki II pasaulinio karo priešlėktuvinės gynybos baterijų (Klaipėdos m.). I pasaulinio karo įtvirtinimai tik pamažu susilaukia paminklosaugininkų dėmesio, nors viešojoje erdvėje jais labai domisi tiek šiaurės rytų Lietuvos krašto lankytojai, tiek karų istorijos mėgėjai.

1915 m. balandžio 27 d. prasidėjo Vokietijos Imperijos kariuomenės puolimas iš Prūsijos, gilyn į Lietuvą. Iki 1915 m. rugsėjo mėnesio pabaigos buvo užimta beveik visa Lietuvos teritorija, pasiekta Dauguvos up. (Latvija) – Zarasų (Lietuva) – Vidžių (Baltarusija) – Adutiškio (Lietuva) – Naručio ež. (Baltarusija) linija. Šioje vietoje frontas nusistovėjo iki karo pabaigos 1918 m. Lietuvos pusėje įsitvirtino Vokietijos Imperijos kariuomenė.

Per tris pozicinio karo kovų metus sukurtas įstabus fortifikacinis ruožas su įvairiomis inžinerinėmis užtvaromis – grioviais, pylimais, apkasais, betoniniais bunkeriais, aprūpinimui nutiestas siaurasis geležinkelis.

Fortifikuota buvusio fronto linija išlikusi trijuose Lietuvos rajonuose – Zarasų tarp Latvijos sienos ir Drūkšių ežero, Ignalinos ir Švenčionių rajonuose nuo Tverečiaus link Adutiškio.

Traukia smalsuolius, bet nėra jokių aprašymų

Šie inžineriniai įtvirtinimai išlikę iki šiol – pakelėse, laukuose ir miškuose. Jie atrodo egzotiškai ir traukia keliautojų dėmesį. Tačiau sisteminė šių objektų apskaita niekada nebuvo atliekama, nėra planų, žemėlapių, aprašų.

Neaišku, kaip juos aplankyti, kokios jų funkcinės paskirtys, tai slėptuvės ar amunicijos sandėliai, ar ugnies taškai. Įtvirtinimai plėšiami ir kasinėjami „lobių ieškotojų“.

Paveldo objektai Adutiškio apylinkėse

Švenčionių Nalšios muziejus ėmėsi iniciatyvos pradėti Švenčionių rajone, Adutiškio apylinkėse esančio I-ojo pasaulinio karo istorijos paveldo objektų apskaitos ir pirminių duomenų surinkimo, saugojimo – lokalizavimo pasitelkiant kartografiją, istoriografiją, pasakojimus ir vizualinius žvalgymus, apmatavimo, aprašymo, fotografavimo.

Lauko tyrimų metu inventorizuoti 39 betoniniai bunkeriai, išsidėstę į vakarus nuo Kamojos upės 2-3 ruožais. Kamojos upė buvo ties kovojančių pusių kontakto linija į rytus nuo jos įsitvirtino Rusijos Imperijos kariuomenė.

Išskirti 6 bunkerių tipai. Betoninės fortifikacijos tradicijos ir reglamentai tuo metu dar nebuvo nusistovėję, todėl bunkerių dydžiai, išplanavimas ir forma įvairuoja.

Gyvenamieji bunkeriai vadavietės

Šio tipo bunkeriai rečiausi. Aptiktas tik vienas toks betoninis, pastatytas toliau nuo fronto linijos, ties Subatiškės kaimu.

Jis primena betoninį namą storomis sienomis, yra stačiakampis su plačiomis angomis langams ir durims (orientuotos į pietinę pusę), su šoniniu išėjimu. Viduje didelės erdvės, skirtos posėdžiavimui, mažesnės - gyvenamosios.

Analogai žinomi tik iš Verdeno ir Camp Marguerre (Prancūzija).

Artilerijos bunkeriai

Artilerijos bunkeriai taip pat labai reti. Jie irgi toliau nuo fronto linijos.

Aptiktos tik dvi įtvirtintos artilerijos aikštelės laukuose ties Kavaltiškės kaimu. Šių bunkerių pagrindinis požymis – jie neturi stogo, o sienos pastatytos flanguojant.

Įdomu, kad šie bunkeriai vėliau buvo gyvenami. Vietos gyventojai įrengė stogus, gyvenamąsias patalpas. Tačiau bėgant laikui gyventojų statiniai sunyko, o storas bunkerių betonas vėl apsinuogino.

Oro pavojaus ar apšaudymo slėptuvės

Gausiausią bunkerių dalį sudaro oro pavojaus ar apšaudymo slėptuvės (vok. Luftschutzbunker). Būdinga nupjauto cilindro forma, pusapvalis betoninis stogas.

Šių bunkerių klojiniams naudotas XX a. pradžioje plačiai išpopuliarėjęs gofruotas metalas, jis kai kur išlikęs vidinėje bunkerių pusėje. Išorė taip pat dažnai gofruota, tai išskirtinis I-ojo pasaulinio karo bunkerių betonavimo bruožas.

Priekinė siena atvira, orientuota į užnugarį, galinėje sienoje – tik stebėjimo langelis.

Bunkeriai išdėstyti greta buvusio siaurojo geležinkelio, pakelėse, buvo skirti greitai karių ir įrangos apsaugai apšaudymo metu. Šis bunkerių tipas dažniausia sutinkamas ir buvusiame vakarų fronte, šiaurės Prancūzijoje, naudotas ne tik Vokietijos Imperijos kariuomenės, bet ir sąjungininkų pajėgų.

Sandėliai

Panašūs į apšaudymo slėptuves yra įrangos ir amunicijos sandėliai. Tik jų išskirtinis bruožas – kvadratinis planas, labai storas betoninis stogas, didelės įėjimo angos. Nėra stebėjimo langų, tik maži ventiliacijos kanalai.

Šie bunkeriai statyti greta apkasų linijų ir įgilintų amunicijos saugojimo aikštelių atitvertų žemių brustverais. Dabar jie pasislėpę Antanų apylinkės miškuose. Prie šio tipo bunkerių priskirtina ir keletas dvigubos arkos bunkerių, kurių patalpos stebėtinai mažos, matyt, skirtos specializuotai įrangai.

Blindažai

Antanų miškuose, netoliese Kamojos upės išsiraizgiusiuose apkasuose, aptikta pavienių nedidelių betoninių blindažų. Jie kvadratinio plano, apie 4,2 x 4,2 m dydžio. Blindažai integruoti į apkasus, turi tik siaurus įėjimus ir išėjimus išilgai apkasui. Naudoti karių apkasuose, pasislėpti per artilerijos apšaudymą.

Ugnies pozicijos

Gan reti bunkeriai yra ilgalaikės ugnies pozicijos. Šių bunkerių išskirtinumas – ambrazūros, arba šaudymo angos.

Du nedideli kvadratinio plano bunkeriai skirti kulkosvaidininkams aptikti ties Antanų miške esančio kelio sankryža. Vienas didesnis aptiktas arčiau kontakto linijos, ties Mociškės kaimu, šaudymo anga orientuota į rytuose esantį Kamojos slėnį.

Įgulos bunkeriai

Vizualiai įspūdingiausi yra dideli įgulos bunkeriai. Jie toliau nuo kontakto linijos, pailgo stačiakampio plano, pusapvaliu stogu, erdviu vidumi. Tai karių ar karininkų gyvenamosios vietos, kareivinės.

Įdomu, kad šoninės ir galinės sienos su šaudymo angomis. Prasiveržus priešui įgulos bunkeriai galėjo būti naudojami kaip ilgalaikės ugnies pozicijos.

Analogiški įgulos bunkeriai statyti ir Verdeno apylinkėse (Prancūzija).

Kurį laiką tarnavo vietos gyventojų reikmėms

Pasibaigus karui, arčiau sodybų buvę bunkeriai naudoti gyventojų kaip gyvenamosios ar ūkinės paskirties pastatai, sandėliai. Prie kai kurių bunkerių pribetonuotos ar primūrytos angos langams ir durims, nuo kitų nuardyti priekinės sienos betoniniai blokeliai, kurie naudoti sodybų gyvenamųjų namų pamatams įrengti.

Lenkų okupacijos metais bunkeriai buvo apskaitomi. Ant kai kurių išlikę lenkiški užrašai „išrinkinėti uždrausta“. Šiuo metu karo mūrai apaugę samanomis ir žaluma susilieja su miško ir laukų kraštovaizdžiu.

Adutiškio apylinkėse esantys bunkeriai inventorizuoti Nalšios muziejaus vykdomo projekto „I pasaulinio karo inžineriniai įtvirtinimai – kultūros paveldo virsmas“ rėmuose. Projektas finansuotas Lietuvos kultūros tarybos ir Švenčionių rajono savivaldybės.

Partnerio turinys

Titulinėje nuotr. – Dvigubos arkos bunkeris, tikėtina, skirtas specializuotai įrangai.