Laiškas Lietuvos biurokratams

Šių metų vasario mėn. pramonės produkcijos vertė palyginamosiomis kainomis buvo 3 proc. mažesnė nei sausio mėnesį. Nelabai džiuginti turėtų ir tai, kad tuo pačiu laikotarpiu apdirbamosios gamybos produkcijos vertė palyginamosiomis kainomis kiek padidėjo – augo 1,8 procento. Žinome, kad praėjusių metų pramonės produkcijos vertė palyginamosiomis kainomis buvo 5,2 proc. mažesnė, o apdirbamosios gamybos produkcijos vertė 4,8 proc. mažesnė nei 2022 metais.

Taigi sausio mėn. padidėjimas vis dėlto nebuvo gerų metų pradžios ženklas. Labiau ženklas, kad kažkas dar čia nori dirbti, veikti, gaminti, nepaisant visko.

Bet blogų ženklų Lietuvos pramonės padangėje dar apstu.

Pirma, vis dar neskuba atsigauti – švelniai tariant – mūsų eksporto rinkos. Prekių eksportas šių metų sausio mėn. buvo 6,6 proc. mažesnis nei praėjusių metų sausio mėnesį. O per visus praėjusius metus prekių eksportuota 11,0 proc. mažiau, o lietuviškos kilmės prekių – 10,6 proc. mažiau nei 2022 metais.

Prekių eksportas į Europos Sąjungos šalis, kur iškeliauja apie 60 proc. viso mūsų eksporto, susitraukė labiau nei bendras prekių eksportas. Ten praėjusiais metais eksportavome 13,3 proc. mažiau nei 2022 metais.

Antra, mūsų apdirbamosios pramonės svarbios partnerės Vokietijos pramonė vis dar neatsigauna ir šie metai, prognozuojama, bus jai itin sudėtingi. Dar praėjusiais metais vienoje studijoje buvo padarytos išvados, kad energetikos krizė lems ilgalaikes neigiamas pasekmes Vokietijos pramonei, t. y. mažės pramonės sukuriama pridėtinė vertė.

Vokietijos pramonės produkcija mažėjo 2023 metais 1,7 procentu ir tai jau antri metai iš eilės, kai fiksuotas pramonės susitraukimas. Jos apdirbamoji gamyba džiugių rezultatų taip pat nedemonstruoja, priešingai. Vokietijoje nesitikima reikšmingo atsigavimo šiais metais, o mes negalime tikėtis vieno svarbiausio pramonės užsakymų atsigavimo ir mums itin svarbios eksporto rinkos.

Trečia, mūsų kapitalo kaštai vis dar yra vieni aukščiausių Europos Sąjungoje. Ir tie skaičiai nemaloniai šokiruoja.

Pavyzdžiui, vidutiniškai skolinimosi kaštai ne finansų bendrovėms Euro zonoje šių metų sausio mėn. buvo 5,22 proc. (composite cost-of-borrowing indicator), o štai Lietuvoje jie siekė 6,34 procentus.

Nežinau, ar guodžia, bet Latvijoje viskas dar blogiau: ten tie kaštai buvo dar aukštesni ir siekė 6,88 procentus. Europos Centrinio Banko vykdomas palūkanų normų mažinimas tikėtinas, geriausiu atveju, birželio mėnesį, tačiau vis daugiau nuogąstavimų, kad „palūkanų“ pavasario šiais metais nebus, t. y. pirmo palūkanų mažinimo gali tekti laukti iki vasaros pabaigos. Tai kol tai pajus tie, kad reikia prieigos prie pinigų, praeis dar plius 6 mėnesiai. Tai yra labai daug.

Ketvirta, RRF struktūrinės ES paramos lėšos ir pažadėtos, suskaičiuotos, bet bijau, kad nebus greitu laiku įveiklintos – investuotos. Investavimas čia yra kertinis žodis. Investicija reiškia, kad vertė bus kuriama ateityje. Net ir padarius investiciją, ji nebūtinai iš karto kurs vertę. Pavyzdžiui, inovacijų naujos sukuriamos vertės gali tekti laukti ir keletą metų.

Taigi kiekviena pradelsta diena, ar tai būtų RRF priemonių ir struktūrinės paramos aprašų rengimas, jų derinimas, paraiškų vertinimai – visa tai kasdien, kas valandą yra tiesioginis dalies naudos praradimas. Ir šiuo metu anaiptol ne klestėjimo laikotarpį išgyvenančiai Lietuvos pramonei kiekvienas toks praradimas reiškia prastėjantį konkurencingumą, susitraukusią gamybą, o visai Lietuvai – mažėjantį darbo vietų skaičių. Galimų, o gal ir jau ir esamų.

Sakysit, dūsauju ir virkauju? Jokiu būdu. Tiesiog bandau prisibelsti į politikų ir ypač kai kurių biurokratų širdis, protus, galų gale sąžinę: nebėra laiko giliems vis naujų kliūčių ir trikdžių apmąstymams, pradėkite, labai prašau, dirbti.

Vidmantas JANULEVIČIUS, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas