Laisvės kovų dalyvė pačios nunertą Lietuvos vėliavą padovanojo Žarėnams

O. Tur­čins­kie­nė standartinio dydžio  --- metro pločio ir 1,70 m ilgio -- vėliavą nunėrė prieš keletą metų. Užtruko visą žiemą. Kol buvo gyvas žarėniškės sutuoktinis Kostas, su kuriuo moteris išgyveno ne vieną dešimtmetį, vėliavą prie savo namų keldavo birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną, per valstybines Lietuvos šventes.

Žarėniškė su įvairiais rankdarbiais draugauja nuo pat mažų dienų. Pirmiausia išmoko megzti virbalais, šešiametė numezgė kojines klebonui. Kiek ir kokių mezginių yra primezgusi – nei skaičiuoja, nei suskaičiuotų. Moters namai pilni įvairiausių rankdarbių. 

Ankstyvoje jaunystėje O. Turčinskienei teko ne vienas sunkus išbandymas. 2003 m. rugpjūčio 27 d. ji Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasip­rie­ši­ni­mo da­ly­vių re­zis­ten­tų tei­sių ko­mi­si­jos nu­ta­ri­mo pro­to­ko­lu 119 pri­pa­žin­ta lais­vės ko­vų da­ly­ve. „Baisūs buvo pokario laikai, baisu buvo gyventi, bet ne ką lengviau ir prisiminti“, -- sakė moteris, labiausiai besidžiaugianti, jog gali gyventi laisvoje Nepriklausomoje Lietuvoje ir trispalvę per džiugesio ir atminties dienas kelti.

ŪP fotoinformacija

Dalios KARPAVIČIENĖS nuotr.